Pandemija, infliacija, santykiai su Kinija ir Baltarusijai – ne vienintelės krizės, su kuriomis susiduria Lietuva. Jau tris dešimtmečius mūsų valstybės pamatus tarsi termitai graužia menkstantys demografiniai rodikliai. Ar dar galime sustiprinti klibančius pamatus ir kokie sprendimai gelbėtų?
Esame ketvirta greičiausiai nykstanti valstybė pasaulyje. Pagal JAV Centrinės žvalgybos valdybos laisvai prieinamus 2021 metų duomenis, pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą mus lenkia tik Kuko salos, Latvija ir Moldova. Be to, mūsų valstybė labai greitai sensta. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu dviems darbingo amžiaus žmonėms tenka vienas išlaikomo amžiaus grupei priklausantis asmuo. Amžiaus viduryje šis santykis bus dar liūdnesnis – vienas dirbantis žmogus išlaikys vieną senjorą.
Ši ilgalaikė krizė su savimi atsineša ir daug smulkesnio masto išbandymų, su kuriais mums vienokiu ar kitokiu būdu gali tekti susidurti. Pavyzdžiui, senjorui pragyvenimui gali neužtekti pensijos, miesteliui tekti uždaryti paskutinę mokyklą, įmonei susidurti su darbuotojų stoka, sergančiam žmogui medicinos paslaugos gali tapti sunkiai prieinamos ir t.t.
Kaip COVID-19 pandemijos atveju pagal sergančių žmonių skaičių galima numatyti problemas ligoninėse po poros savaičių, taip ir matant populiacijos dinamiką galime numatyti šalies problemas ateinančiais dešimtmečiais. JTO duomenimis, šio amžiaus pabaigoje Lietuvoje gyvens 1,5 mln. gyventojų. Tad jau dabar aišku, kad dėl to turėsime rimtų problemų.
3 netaiklūs receptai
Iki šiol viešojoje erdvėje girdėjome tik tokius demografinės krizės valdymo receptus: grąžinkime emigravusius, skatinkime gimstamumą ir diekime sidabrinės ekonomikos modelį. Tiesa, nė vienas jų reikiama apimtimi taip ir nepasiteisino.
Kad ir kaip stengėmės „skatinti“ gimstamumą, natūralus kasmetinis gyventojų prieaugis kelis dešimtmečius stabiliai buvo neigiamas. Kasmet sumažindamas Lietuvą 10 tūkst. gyventojų, o tai prilygsta Biržuose gyvenančių žmonių skaičiui. Tiesa, pastarieji dveji pandemijos metai buvo dar skaudesni – dėl natūralios gyventojų kaitos sumažėjimas buvo 20 tūkst. gyventojų kasmet.
Emigrantų grąžinimas mums sekėsi ne ką geriau. Nors dėl „Brexit“ ir pandemijos dalis lietuvių sugrįžo namo, išvykstančių ir sugrįžtančių lietuvių balansas kol kas dar nė vienais metais nebuvo teigiamas. Nuo įstojimo į ES vidutiniškai per metus dėl emigracijos prarasdavome apie 30 tūkst. gyventojų arba pusę milijono, jei suskaičiuotume visus tuos metus. Europos sveikatos ir tvarios plėtros instituto skaičiavimais, 2004-2018 m. dėl emigracijos valstybė pinigine išraiška neteko 36,64 mlrd. eurų (arba daugiau nei dviejų 2022 m. metinių biudžetų).
Mums siūloma sidabrinė ekonomika taip pat nėra išeitis. Tai greičiau pasekmė. Taip, žmonės gyvena ilgiau. Pavyzdžiui, 1960 m. tikėtina Lietuvos gyventojo gyvenimo trukmė buvo apie 70 metų, dabar ji siekia apie 76 metus (t.y. papildomi 6 metai). Tačiau pensijų amžius pasikeitė nuo 55 m. vyrams ir 50 m. moterims (nepriklausomybės pradžioje) iki 65 m. tiek vyrams, tiek ir moterims (ši amžiaus riba įsigalios 2027 m.) Taigi vyrams 10, moterims 15 metų reikia papildomai dirbti norint galėti pretenduoti į savo uždirbtą pensiją.
Vargu, ar kas nors tai pasirinktų savo noru, todėl mus bando įtikinti, kad sidabrinė ekonomika atneš kažkokį trūkstamą emocinį pasitenkinimą. Tarsi iki šiol kažkas draudė dirbti būnant pensinio amžiaus. Manau, svarbu suprasti, kad čia dar toli iki pabaigos. Pagal ES vertinimus, demografinės tendencijos tokios, kad mūsų pensinis amžius turėtų padidėti iki 72 m. dar iki 2040-ųjų. Jei jums dabar 47-eri ar mažiau, galite suprasti, kad jokios pensijos greičiausiai nematysite iki savo 72-ojo gimtadienio.
Visgi tai nebūtinai turi įvykti. Šios pasekmės yra tik mūsų iki šiol priimtų pasirinkimų išdavos. Niekas netrukdo mums pasirinkti kitaip. Kitos šalys demografijos problemas yra išsprendusios pasitelkdamos imigraciją. Niekas netrukdo to padaryti ir Lietuvai.
Migracijos politikos dėmenys
Atkreiptinas dėmesys, kad iki šiol vykdyta imigracijos politika Lietuvoje turi rimtų ydų. Pavyzdžiui, vien 2020 m. buvo įsileista apie 30 tūkst. žmonių, 92% jų atvyko tik iš 3 šalių: Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Ankstesniais metais tendencijos buvo identiškos. Svarbu paminėti, kad didžioji dalis atvykstančių darbininkų yra sunkvežimių vairuotojai, išsiskiria ir statybų sektoriaus darbuotojai (tinkuotojai, betonuotojai). Kyla klausimas, kiek tvari tokia politika?
Mano galva, šios tendencijos kelia grėsmes. Pirma, kyla prielaidos neįvykusios integracijos problemų gilinimui. Lietuvoje gyvenančios slaviškai (rusiškai, lenkiškai, baltarusiškai) kalbančios tautinės mažumos sudaro apie 12% populiacijos ir jau dabar, deja, nėra pakankamai gerai integruotos. Tą išnaudoja rusiški informaciniai kanalai, kurie yra atvirai priešiški Vakarų vertybėms. Antra, laikinumas. Pageidaujamų priimti profesijų atstovai dažniausiai yra vyrai. Ir dažniausiai jie atvyksta vieni. Tai reiškia, kad uždirbtus pinigus jie išsiunčia savo šeimoms į savo šalis, o galiausiai ten grįžta ir patys. Tokia migracijos politika leidžia verslui trumpuoju laikotarpiu išspręsti savo problemas. Tačiau nepadeda mums sutvarkyti demografijos krizės ar spręsti ilgalaikius ekonomikos klausimus.
Norint pakeisti kursą mums patiems palankesne linkme, mano galva, svarbiausia turėti aiškią migracijos politiką, sudaryti sąlygas atvykti įvairių kultūrų ir kalbų žmonėms. Tai ne tik leistų išvengti sunkiai integruojamų ir priešiškai nuteiktų didelių tautinių mažumų grupių problemų, bet ir sukurtų daug kultūrinės įvairovės ekonominių pranašumų. Imigrantai iš skirtingų šalių atveža ne tik savo kultūras, bet ir ryšius su savo kilmės šalimis, taip sukurdami galimybes ekonominiam bendradarbiavimui.
Kitas svarbus faktorius imigracijos sistemai – orientacija į darbingo amžiaus žmones, kurie atvažiuoja su šeimomis. Taip, mums reikės papildomų lėšų darželiams, mokykloms, universitetams, bet Lietuvoje uždirbtus pinigus šie žmonės čia ir paliks, o ne išsiųs kažkur toli likusiems šeimos nariams. Be to, užaugę šių šeimų vaikai bus pilnaverčiai mūsų piliečiai. Jeigu jų tėvai dar gali turėti problemų dėl lietuvių kalbos ar kultūros, jų čia užaugę vaikai tokių problemų jau neturės. Taigi vienu metu sprendžiamos ir demografinės, ir ekonomikos augimo problemos.
Svarbu suprasti, kad patys galime susikurti tokią migracijos politiką, kokios reikia Lietuvai, ir kiekviename žingsnyje adaptuoti ją pagal tai, kas veikia, o kas ne. Tai priklauso tik nuo mūsų. Tačiau pirmiausia svarbu, kad migracija nebūtų tabu tema Lietuvos politikoje. Turime pradėti matyti ne tik perdėtas rizikas ir baimes, bet ir galimybes, kurias sukurtų aiški ir aktyvi migracijos politika.
Užtenka prisiminti geriausius Lietuvos laikus XIV-XV a. valdant Vytautui. Kuomet buvo pakviestos žydų, totorių, karaimų bendruomenės, kurios savo žiniomis ir kultūromis ilgus amžius prisidėjo prie krašto klestėjimo. Ar mes tuo pasinaudosime, priklauso tik nuo mūsų.
Svajūnas Plungė yra Lietuvos žaliųjų partijos narys
The post Svajūnas Plungė. Jums mažiau nei 47-eri? Ar žinote, kaip jus paveiks demografinė krizė? appeared first on Lietuvos žaliųjų partija | Lithuanian Greens Party.
