Dar 1992-aisiais legendinio lakūno, aviacijos inžinieriaus ir lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus vardu pavadintoje progimnazijoje aviacijai visada buvo skiriamas deramas dėmesys: nuo skriejančio lėktuvėlio mokyklos logotipe, iki inžinerijos talentus išugdžiusio aviamodeliavimo būrelio, kuris, po kelerių metų pauzės, vėl grįžta į J. Dobkevičiaus progimnaziją – įkvėpti mažųjų širdis, auginti būsimų aviatorių sparnus. Ir tokius talentus, kaip mokyklos auklėtinis Martynas Lendraitis, kurį aviacinės inžinerijos aistra nuvedė net iki NASA.
Dobkevičiaus progimnazijos direktorė Lina Viršilienė neslepia: po mokyklos reorganizavimo, pokyčių būta daug – nuo pasikeitusio personalo, mokyklos vadovų, iki naujos strategijos sukūrimo ir savosios vizijos atradimo.
„Pusę metų kartu su mokyklos bendruomene – tėvais, mokytojais, vaikais – kūrėme mokyklos viziją ir veiklos strategiją. Neatsisakėme to, kas per daugelį metų sukurta vertingo, ir kartu kuriame šiuolaikišką ir modernią, vaikams pritaikytą mokyklą,“ – pasakoja L. Viršilienė.
Integruotas užsienio kalbų mokymas, didelis dėmesys kūrybiškumui ir meniniam ugdymui, robotikos, gamtos mokslų, programavimo, o po kelerių metų – ir atsirasiančios tarptautinės bakalaureato programos, suteiksiančios progą didelę dalį dalykų mokytis anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis, – tai tik keletas iš priežasčių, dėl kurių jaukią ir erdvią mokyklą savo vaikams renkasi tėvai ne tik iš Aleksoto, bet iš viso Kauno.
Ir, žinoma, aviacija, kurios netrūko visu mokyklos gyvavimo laiku: nuo oro skautų, aviamodeliavimo būrelių, iki glaudžios draugystės su netoliese įsikūrusiu Aviacijos muziejumi.
„Iki mokyklos reorganizacijos turėjome aviamodeliavimo būrelį ir nuostabų jo mokytoją, aviamodeliavimo inžinierių Stanislovą Kalvaitį. Jo vadovaujami vaikai kūrė modelius, dalyvaudavo konkursuose ir pasiekdavo gražių rezultatų, – pasakoja direktorė. – Po reorganizacijos, daugelis veiklų nutrūko. Ir tik dabar, atradę tinkamą, iniciatyvos ir reikiamų žinių turintį žmogų, puikų specialistą Grigorijų Orlovą, į mokyklą vėl sugrąžinome aviamodeliavimo užsiėmimus“.
Aviamodeliavimas augina ateities inžinierius
Pasak L. Viršilienės, bet kuris technologijų mokytojas staiga netaps puikiu aviamodelių mokytoju, tam reikalingos specifinės žinios ir reikiamos kompetencijos.
„Visa širdimi pritariu Grigorijaus idėjai atgaivinti aviamodeliavimą mokykloje: užsiėmimams pritaikėme kabinetą, mokytojas sparčiai subūrė keliolikos vaikų kolektyvą ir nuostabiai dirba, – džiaugiasi mokyklos vadovė. – Šiuo metu rengiame projektą specializuotos klasės įrengimui – bendradarbiaudami su universitetais siekiame sukurti rimtą aviamodelių klasę, kurią planuojame įrengti iki šio rugsėjo ir naujuosius mokslo metus pradėti su dar labiau įkvepiančiomis veiklomis bei aplinkomis”.
Tuo tarpu keturis dešimtmečius aviamodeliavimo ir aviacijos aistrai skyręs Grigorijus Orlovas sako, kad labiausiai jį įkvepia ir dirbti su jaunaisiais aviacijos entuziastais skatina galimybė ugdyti jaunąją aviamodeliuotojų kartą.
„Ryšys tarp jaunųjų modeliuotojų ir būsimų inžinierių yra labai konkretus, aiškus ir nenuneigiamas. Šiuo metu J. Dobkevičiaus progimnazijoje esame atidarę aviamodeliavimo laboratoriją-klasę, o su savo suburtais auklėtiniais jau spėjome sudalyvauti Kauno miesto varžybose. Džiaugiuosi, kad netrukus šioje progimnazijoje atsiras rimta aviacinių technologijų klasė –
juk reikia pripažinti, kad medžio/metalo technologijų mokymas jau yra atgyvena, 19 amžius. Metas kopti į aukštesnį lygį ir aviacinio profilio mokykloje kurti aviacinių technologijų klases,“ – sako pedagoginio darbo stažą turintis G. Orlovas.
Tarp Grigorijaus užmojų – ne tik jaunosios aviamodeliuotojų kartos auginimas, bet ir intensyvesnė profesionalaus sporto plėtra: „Kartu su Lietuvos aviamodelių sporto federacija siekiame, kad Lietuvoje atsirastų galimybė organizuoti kordinio aviamodeliavimo sporto varžybas, ir ne bet kur – o S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Simboliška, kad būtent čia 1935 metų liepos 2 d. vyko pirmosios Lietuvoje aviacijos aviamodeliavimo varžybos“. Viena didžiausių Grigorijaus siekiamybių – kad aerodrome atsirastų aviamodelių varžyboms tinkamos asfaltuotos aikštelės, tarnausiančios ne tik prestižinėms varžyboms, bet ir kasdieniam vaikų ugdymui.
Nuo aviamodelių – iki NASA
Kaip iš tiesų vaikiškas susižavėjimas aviamodeliais gali nuvesti į aviacinės inžinerijos aukštumas, liudija J. Dobkevičiaus mokyklos auklėtinio Martyno Lendraičio pavyzdys.
„Tėčio nuvestas į aviamodeliavimo užsiėmimus, daugiau jau nieko nebenorėjau, atradau savo aistrą, hobį ir ateities pašaukimą. Buvau iš tų keistų vaikų, kurie visada žinojo, kuo bus ir ką darys užaugę: neabejojau, kad tapsiu mokslininku ir kursiu lėktuvus,“ – apie pradžią aviacijoje pasakoja Martynas.
„Man nepatinka minti takus, kurie jau praminti – visada įdomiau atrasti kažką naujo, sukurti kažką savo. Visi mano kurti modeliai būdavo kuo nors kitokie: sugalvodavau ir darydavau kitaip, nei rodo vadovas. Laimei, dažniausiai tie mano sumanymai pavykdavo. Iš visų šių paieškų susiformavo gilios aerodinamikos supratimo žinios. Pamenu, kaip nustebau, kai atėjęs į universitetą gavau mokytis iš knygos, kurią pats buvau jau perskaitęs ir išsinagrinėjęs dvylikos metų!“
Šiuo metu Martynas Lendraitis yra aeronautikos inžinerijos magistras ir akademinis padėjėjas bei laborantas Kauno technologijos universitete – skaitantis paskaitas aviacijos įvado modulyje, su studentais atliekantis bandymus ir laboratorinius darbus aerodinaminiame vamzdyje, kuriantis, įkvepiantis ir net siekiantis išradimų savo suburtame projekte „Fly by Carbon“. Pastarasis projektas gimė, kaip pats Martynas sako, siekiant padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma: sukurti praktišką žmogaus jėgomis varomą lėktuvą.
„Tai yra minamas lėktuvas, galintis skristi pučiant didesniam nei 5 m/s vėjui, kitaip sakant, esant įprastomis oro sąlygomis. Žmogaus jėgomis varomi lėktuvai yra labai lengvi: pats lėktuvas sveria vos 25 kg, o sparnų ilgis siekia apie 20 m. Taigi tokiam aparatui labai pavojingas net menkiausias vėjas. Anglijos karališkoji aeronautikos draugija įsteigė 100 000 svarų prizą – kuris nelaimėtas jau keliasdešimt metų – tam, kas sugebės priimti šį inžinerinį iššūkį ir sukurti orlaivį, gebantį skraidyti minėtomis sąlygomis, – pasakoja Martynas. – Aš ir studentų komanda jau beveik trejus metus dirbame prie šio be galo sudėtingo projekto. Pagaminome propeleriu varomą triratį, atlikome daugybę darbų ir bandymų. Inžineriniai iššūkiai visada įdomūs – net jeigu jų ir nevainikuoja sėkmė“.
Smalsumas ir iššūkių troškimas Martyną atvedė ir į svajonių organizaciją – NASA. Laimėjęs nacionalinį atrankos į stažuotes NASA konkursą, kurį kasmet organizuoja ir atrinktiems studentams finansavimą skiria Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), 10 savaičių stažuotės metu programuojamųjų struktūrų laboratorijoje jis dirbo prie adaptyvaus orlaivio koncepcijos.
Martynas neabejoja, kad unikalią galimybę praeiti atrankas ir patekti į legendinę organizaciją jam suteikė įgytos kompetencijos tiek mokykloje, tiek universitete.
„Ar įsivaizduočiau save ten dirbantį? O taip! – nedvejodamas sako M. Lendraitis. – Didžiausią įspūdį paliko tai, kad NASA aplinkose nebuvo kažko labai ypatingo – tai reiškia, kad didelius dalykus galime kurti ir čia, Lietuvoje. Nes juos kuria ne įranga, ne kažkokios spec. sąlygos, bet žmonės. Tiesiog reikia nukreipti visą energiją ne į biurokratiją, o į mokslą – ir tuomet galima pasiekti tiek, kiek pasiekia NASA. Sutikau žmones, mąstančius panašiai kaip ir aš, tik turinčius daugiau laisvės ir galinčius kurti tai, kas, jų nuomone, yra reikšminga. Pavydžiu tiems mokslininkams galimybės akcentuoti tai, kas bus naudinga visuomenei ne šiandien-rytoj, o galbūt po keliasdešimties metų. Tai juos ir perkelia į kitą lygį. Pas mus sudėtinga gauti finansavimą, jei tavo idėja nėra greitai – per kelerius metus – atsiperkanti. Tuo tarpu NASA projektuose dvidešimt metų yra visai įprastas ir normalus atsiperkamumo laikotarpis“.
Mokslui ir išradimams savo energiją bei žinias atiduodantis Martynas džiaugiasi stažuotės metu papuolęs į puikią komandą tarp jaunų ir panašių į save žmonių.
„Man pavyko padirbėti daugelyje sričių, manau, kad sugebėjau atskleisti visas savo kompetencijas ir pritaikyti turėtas žinias. Tai nepakartojamas jausmas: gauti progą gilintis į ateitį pakeisiančius projektus ir net aptikti bei ištaisyti NASA inžinierių klaidas. O svarbiausia – sutikti žmones, sakančius, kad į priekį juos veda galimybė kurti pokytį. Man toks požiūris labai artimas ir priimtinas“.
VšĮ „Kaunas IN“ verslo skyriaus informacija.
J.Dobkevičiaus progimnazijos archyvo nuotraukos.
