Lietuvoje siekiama uždrausti propaguoti totalitarinių, autoritarinių režimų simbolius, asmenis, įvykius. Tai numatoma parengtame ir ketvirtadienį pristatomame Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo projekte, – praneša agentūra BNS.
Įstatymo iniciatoriai teigia norintys sudaryti galimybę visapusiškai desovietizuoti Lietuvos viešąsias erdves. Jų teigimu, prasidėjus Rusijos karinei agresijai Ukrainoje į Lietuvos viešąją erdvę grįžo diskusija dėl sovietinių paminklų ir gatvių pavadinimų šalinimo, tačiau dėl sudėtingo teisinio reglamentavimo kai kuriuos sovietinius reliktus pašalinti sudėtinga.
Pašalinti siūloma iš visur
Įstatymu siūloma nustatyti totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų draudimo būdus ir pašalinimo iš viešųjų erdvių tvarką. Pagal projektą, būtų draudžiama propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose juos įamžinant ar atvaizduojant bet kokia forma.
Jei įstatymas būtų priimtas, būtų draudžiamas tokių režimų simbolių, informacijos apie juos, susijusių asmenų, organizacijų, įvykių, datų įamžinimas.
Projekte išskirta, kad nebūtų galima įamžinti ir atvaizduoti aktyviai okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose veikusių asmenų, organizacijų, įvykių ar datų, susijusių su Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinėmis okupacijomis bei 1941–1944 metų nacistine okupacija, šių okupacijų įtvirtinimu ir represijomis.
Šis draudimas paliestų paminklus, skulptūras, memorialines lentas, gatvių, aikščių, skverų, parkų pavadinimus ir panašiai.
Sprendimą dėl tokių viešųjų objektų pripažinimo propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas priimtų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorius. Medžiagą apie konkrečius objektus jam suteiktų savivaldybių institucijos, o speciali Seimo nutarimu sudaryta tarpžinybinė komisija parengtų savo išvadas.
Numatyta, kad sprendžiant dėl viešųjų objektų, įrengtų kapinių arba kitų laidojimo vietų teritorijoje, dar būtų privalu gauti Krašto apsaugos, Užsienio reikalų ministerijų bei Kultūros paveldo departamento nuomonę, o jei viešieji objektai susiję su religinių bendruomenių ir bendrijų veikla, – Teisingumo ministerijos nuomonę.
Gavęs Genocido centro direktoriaus sprendimą, kad kuris nors konkretus objektas neatitinka šio įstatymo reikalavimų, jo valdytojas turėtų jį pašalinti arba pakeisti ne vėliau kaip per tris mėnesius.
Minėti draudimai negaliotų muziejams, archyvams, bibliotekoms rengiant parodas, informuojant visuomenę apie totalitarinius ir autoritarinius režimus, jų pasekmes, naudojant tokius objektus, informaciją švietimo, mokslo, profesionalaus meno, kolekcionavimo tikslais.
Anot projekto, nusprendus, kad viešojo objekto nereikia pašalinti, jis galėtų būti naudojamas su sąlyga, jog šalia būtų pateikiama objektyvi informacija apie totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų padarinius.
Siūloma, kad įstatymas įsigaliotų nuo šių metų lapkričio 1 dienos. Dabar Lietuvoje tik numatyta administracinė atsakomybė už tam tikrų totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolių demonstravimą, platinimą, propagavimą, – primena BNS.
Karas paaštrino diskusiją
Ligi šiol keliant šį klausimą visada kildavo ginčų. Kuomet prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo steigiamas „Grūto parkas”, kuriame suvežtos ir eksponuojamos sovietinės skulptūros, okupacinio laikotarpio propagandinis menas literatūra, apranga ir net indauja, irgi būta aršių diskusijų – kai kas manė, kad visas šis palikimas turi būti tiesiog sunaikintas.
Sostinėje daugiausia diskusijų kildavo dėl literatų Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries paminklų miesto centre. Filologinius talentus akcentavę intelektualai nenorėjo girdėti apie tai, kad minėti istoriniai personažai 1940 metais sąmoningai, oficialios delegacijos sudėtyje važiavo į Maskvą, prašydami Stalino aneksuoti Lietuvą (oavadinta tai buvo, žinoma, kitaip). Paminklų nukėlimo šalininkai akcentavo, kad gražios eilės ir proza nesuteikia indulgencijų išdavystei.
Prasidėjęs karas Ukrainoje paskatino ne tik pašalinti P. Cvirkos paminklą, tačiau ir sukėlė spontanišką reakciją daugelyje šalies rajonų, kur yra išlikę vienokio ar kitokio okupacijos laikotarpio įamžinimo, pašlovinimo elementų.
Istorikės, kultūrologės Rasos Čepaitienės komentaras:
„Stebiu šią temą. Netrukus pasirodys ir mano knyga šia tema – „Postsovietinis tranzitas: atmintis, paveldas, tapatumas buvusioje SSRS“. Jei trumpai, tai klausimas nėra naujas ir mano pačios požiūris šiek tiek kito.
Šis įstatymo projektas jau daugelį metų skverbėsi į viešumą ir laukė patvirtinimo, tačiau, matyt, tam tuomet dar nebuvo pribrendęs laikas. Apskritai, kiek tenka stebėti viešąją erdvę bei dalyvauti debatuose šia tema, galima išskirti du pagrindinius požiūrius į sovietinio laikotarpio materialias liekanas ir memorialinės kultūros atributus.
Vienas – kad reikia viską atmesti, ištrinti, nukelti ar nugriauti, tiesiog tam, kad nieko iš to svetimo ir bjauraus laikotarpio neliktų. Kitas – kad tai yra sudėtingos epochos palikimas ir istorijos dokumentas, todėl turi būti profesionalių žinovų atrinkti ir kaip mūsų nacionalinio paveldo dalis išsaugoti reikšmingiausi jo pavyzdžiai. Nes negalima ištrinti ištisos epochos vien todėl, kad tuo metu valdė svetimas totalitarinis režimas. Įstatymo projekto rengėjai, kaip suprantu, labiau laikosi pirmojo požiūrio.
Mano vertinimai daugelį metų sutapo su antruoju. Tačiau, š.m. vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą, tenka persvarstyti savo nuostatas. Būtina pripažinti, kad sovietinio laikotarpio reliktai, deja, nėra neutralūs seniai pasibaigusios epochos ženklai, kaip kokios nors Egipto piramidės arba XIX a. valstiečių sodybos rakandai, kurie gali būti ramiai tyrinėjami ir saugomi muziejuose.
Priešingai, jie vis dar yra politinis išteklius, aktyviai išnaudojamas Putino režimo agresijai kaimyninių šalių atžvilgiu pagrįsti ir pateisinti. Todėl ukrainiečiai buvo teisūs per 2013-2014 m. politinę krizę ėmę spontaniškai versti leninus ir kitus komunistinius veikėjus, nes jie buvo pretekstas Rusijai be kita ko reikšti pretenzijas ir į šias teritorijas.
Tą patį galima pasakyti ir apie dabar Lietuvoje prasidėjusį spontanišką sovietinių karių memorialų ir paminklų šalinimą iš miestų ir miestelių aikščių. Paliekant ramybėje kapines (žr., palyginimui, vokiečių karių kapus, kurie yra tiesiog amžinojo poilsio vietos, o ne nacistinės ideologijos prisodrintos erdvės) dabartiniam kontekste jų buvimas yra iššūkis objektyviai istorijai ir mūsų nacionaliniam saugumui. Turime aiškiai atskirti, kur tai yra atneštiniai dalykai, kurie, žinoma, esant reikalui ir nustačius jų vertę gali būti perkelti kur nors į Grūto parką ar į muziejų fondus, o kur – lietuvių kūrėjų tuo metu sukurti meno kūriniai, kurie gali būti išsaugomi ir autentiškose vietose, kartais su lentelėmis, kuriose būtų paaiškinta jų istorinė reikšmė ir atsiradimo kontekstas.“
