Sekminių švente baigiamas velykinis laikas; toliau iki Advento tęsis eilinis liturginis laikas. Šį laiką pradedame švęsdami Švč. Trejybės šventę, kviečiančią mus apmąstyti Dievo slėpinį. Iš tikrųjų, Dievas mums yra slėpinys. Matomą pasaulį – planetas, žvaigždynus, žemę ir patį žmogų – mes galime tyrinėti ir daug ką suprasti, kas vyksta aplink mus ir mumyse. Deja, to paties mes negalime padaryti su antgamtine tikrove.
Matydami gražią gamtą, protingus žmones, planetas ir žvaigždynus, susimąstome: iš kur visa tai? Jei žmogus neturi išankstinio nusistatymo netikėti Dievo, protas tiesiog reikalauja pripažinti be galo protingą ir galingą Kūrėją, be kurio neįsivaizduojamas tokio nuostabaus pasaulio buvimas. Tačiau jei neturėtume Dievo apreiškimo, čia ir sustotume: tikėtume vieną ar daugelį dievų, kaip senovėje tikėjo lietuviai ir kitų tautų žmonės.
Mūsų laimei, Dievas apie save yra apreiškęs ir tą apreiškimą mes esame paveldėję. Pirmąsias žinias apie Dievą mes paveldėjome iš judaizmo. Jis turi Pradžios knygą, Išėjimo knygą, Pakartoto įstatymo knygą, Pranašų knygas ir kitas Senojo Testamento knygas, iš kurių daug ką sužinome apie Dievą, jo kūrybą ir veikimą žmonijos istorijoje. Skaitydami Pradžios knygą, randame pasakojimą apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, apie pirmųjų tėvų nuopuolį ir Dievo išrinktosios tautos istoriją. Pranašų knygose randame užuominų apie būsimą Mesiją – Gelbėtoją. Šių pranašysčių išsipildymas įvyko su Jėzaus įsikūnijimu.
Mes, krikščionys, turime Naujojo Testamento knygas, tame tarpe keturių autorių užrašytą Evangeliją – Gerąją Naujieną apie Jėzaus, Dievo Sūnaus, įsikūnijimą bei gyvenimą žemėje, ir apie jo įkurtą tikinčiųjų bendruomenę – Bažnyčią. Turime Apaštalų darbų knygą, pasakojančią apie Bažnyčios pirmuosius žingsnius žmonijos istorijoje. Iš Naujojo Testamento knygų sužinome apie Jėzaus pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią ir to pažado išsipildymą per Sekmines.
Švč. Trejybės šventė skirta pagerbti trims dieviškiesiems Asmenims – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kurie nėra trys dievai, bet vienas Dievas. Tėvui priskiriamas pasaulio sukūrimas; jo Išmintis yra Amžinasis Žodis – Sūnus, kurį Tėvas gimdo ir per kurį sukurtas visas pasaulis, o iš Tėvo ir Sūnaus abipusės meilės kyla Šventoji Dvasia, veikianti pasaulyje ir Dievo malonės nušviestoje žmogaus širdyje. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5); „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę <…> įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–15).
Kol gyvename žemėje, tik netobulai pažįstame antgamtinę tikrovę, tame tarpe ir Dievą, nes savo ribotu protu nesame pajėgūs suvokti begalinio Dievo išminties ir meilės gelmės. Amžinybėje mūsų pažinimas bus tobulesnis: mes mylėsime Dievą ir būsime apgaubti Jo meilės; juo žavėsimės, jį garbinsime ir būsime be galo laimingi, tačiau niekuomet nepažinsime Dievo taip, kaip jis pažįsta save.
Dėkokime Dievui, leidusiam pažinti save kaip Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, dėkokime Švč. Trejybei už Dievo pažinimo ir meilės dovaną.
Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius.
