Nepatinka darbo vieta, o gal darbdavys su jumis elgiasi nepagarbiai? Pavargote nuo nuolatinių viršvalandžių ir darbdavio skambučių savaitgaliais? Greičiausiai svarstote mesti tokį darbą, ar ne? Bet neskubėkite – Seimo nariai jau suka galvas, kaip jus už tai nubausti!
Kol visų Lietuvos dirbančiųjų globėja Vilija Blinkevičiūtė (dar visai neseniai aiškinusi, kad mūsų šalies darbuotojai kenčia blogesnes sąlygas nei ES piliečiai) sunkiai aria Lietuvos naudai Briuselyje, jos kolegos socialdemokratai jau imasi priemonių, kurios labiau primena baudžiavą nei demokratiją – tramdyti žmones, norinčius savo noru palikti darbo vietą. Skamba absurdiškai? Deja, tokias įstatymo pataisas jau registravo vienas Seimo narys (joms pritaria ir daugiau kolegų), siekdamas, kad nedarbo draudimo išmokos mokėjimas būtų atidėtas vienam mėnesiui. Esą tam, kad darbuotojai nesijaustų motyvuoti „lengva ranka“ išeiti iš darbo. Štai taip darbo žmonių „gynėjai“ stoja ginti vien išimtinai verslo interesų – ir dar su kairiųjų vėliava rankose.
Demokratinėje valstybėje kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kur ir kaip dirbti, ypač jei darbo aplinka kenkia sveikatai ar motyvacijai. Vietoj to matome bandymus kurti bausmės mechanizmus – tarsi išeiti iš darbo būtų nusikaltimas.
Ir tai ypač keista, kai pagalvojame, kad tie patys darbuotojai sumoka didžiulius mokesčius nuo savo atlyginimų. Kodėl? Tam, kad valstybė užtikrintų jiems pensijas senatvėje, nedarbo išmokas nelaimės atveju, socialinę apsaugą ir teisingą darbo santykį. Tačiau, matyt, kai kuriems politikams ši logika sunkiai suvokiama: mokesčius renkame, bet užtikrinti elementarių darbuotojų teisių nenorime.
Žvelgiant tarptautinėje perspektyvoje, daugelyje šalių pastaraisiais metais dedamos pastangos ne tik saugoti darbuotojus nuo neteisėtų atleidimų, bet ir kurti sveiką darbo aplinką, skatinti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, investuoti į psichologinę bei fizinę darbuotojų gerovę. Lietuva šioje srityje vis dar atsilieka.
Darbuotojų teisės nėra dovanėlė – jos yra fundamentinė demokratijos vertybė. Jei valstybė bando bausti pilietį už norą ieškoti saugesnės ir produktyvesnės darbo aplinkos, mes ne tik nužengiame nuo pagrindinių principų, bet ir siunčiame žinią visai visuomenei: čia darbo žmogaus gerovė nėra prioritetas.
Lietuva turi tapti šalimi, kur dirbantieji jaučia saugumą, pagarbą ir teisę rinktis, o ne baimę. Tik tada galima kalbėti apie tikrą socialinę valstybę, o ne apgaulingą iliuziją, už kurios slepiasi reali nepagarba darbuotojams.
