Reaguoju į portalo kaunieciams.lt paskelbtą tekstą apie knygų leidybą JAV ir to paties proceso panašumus bei skirtumus Lietuvoje. Mat JAV rašytojas Stephenas Kingas ryžosi pasirpeišinti rinkos oligopolizacijai.
S. Kingas yra laimingas žmogus, rašantis knygas pasauline susišnekėjimo kalba ir darantis tai itin profesionaliai, beveik kaip Džoana Rouling ar Denas Braunas, t.y., rašantis taip, kad skaitytų. Dar jis tai daro vienoje liberaliausių rinkų, kur konkurencija yra saugoma kaip akies vyzdis.
Mes, nabagėliai, rašome nykstančios tautos kalba, ir darome tai rusiškos literatūros tradicijos įtakoje, t.y. , rašome tarplentyniniais žanrais, vis paburnodami, kad tas Kingo pasaulis nieko nesupranta, kaip reikia rašyti, kad…neskaitytų. Lygiai taip pat mes leidžiame knygas: mūsų rinka monopolizuota vieno buvusio kėgėbisto, kurio leidykla kepa itin prastos kokybės vertimus ir pardavinėja tuos kepinius itin brangiai, todėl skaitymas Lietuvoje kaip pramoga ir pasaulio pažinimo langas nyksta, neskaitytojų kartos bunka, budulėja. Sunku nepastebėti, kad neskaitytojų elitas jau senokai kritišką mąstymą pakeitė į ideologiją, kurią įsiminti paprasčiau ir ne taip nerimastinga, nei laisvai mąstyti.
Kai rašau „mes”, tai tik iš patogumo. Visame tame „biznyje” nedalyvauju nuo savo antros knygos „Raudonoji Dalia”. Ją jau leidau pati, pati išplatinau ir išvažiavau į Kanarus gerti šampano, visiškai negailėdama tų lietuvių autorių, kurie atiduoda savo rankraščius buvusiam kėgėbistui ir pigių atostogų Kanaruose neįperka. O kam gailėti tų, kurie nemoka skaičiuoti ir yra bailiai? Kėgėbisto kontora sau pasiima 89-99 proc. milžiniškos mažmeninės kainos, vaitodama apie mažą rinką ir darydama tokias katastrofiškas klaidas, kaip negebėjimas atpažinti pasaulinių hitų, tarkime, to paties Hario Poterio (jis praturtino mažą leidyklėlę, kuri turi akis ir ausis).
Aš teparašiau kelias knygeles, kurių vidutinis tiražas – apie 20 000, kai anas kėgėbistas leidžia po 1500 ir jau seniai gyvena ne iš knygų, o iš valdiškų užsakymų ir „vogimo” iš darbo jėgos – autorių bei vertėjų. Klausimas, ar lengva išleisti ir parduoti pačiai, atsakomas paprastai: jeigu rašai knygą, kad skaitytų ir parduodi už kainą, kad įpirktų, tai smagu ir netgi apsimoka.
Žinoma, jei apetitas pelnui nėra didesnis, nei poreikis laisvai galvoti. Ir čia mes grįžtame pas Kingą, kuris funkcionuoja laisvoje rinkoje, o mes – posovietinėje, kuri merdi, pagiežingai niekindama vakarietišką literatūros „popsą” ir galvodama, kad skaitymas yra pavojingas užsiėmimas, kurį reikia griežtai kontroliuoti. Nuotraukoje, kurią pridedu, europarlamentarė Aušra Maldeikienė padeda man pristatyti „Raudonąją Dalią”
Rūta Janutienė
