Rugpjūčio 6 d. Ukrainos pajėgos įžengė į Rusijos Kursko sritį, o situacija pasienyje išlieka įtempta („Kyiv Independent“, rugpjūčio 8 d.). Remiantis oficialiais Rusijos pranešimais, rugpjūčio 12 d. duomenimis, Ukrainos pajėgos kontroliavo 28 kaimus (RTVI.com, rugpjūčio 13 d.). Tačiau rugpjūčio 13 d. Ukrainos šaltiniai pranešė, kad Ukrainos kariuomenė kontroliuoja 74 gyvenvietes (The Kyiv Independent, rugpjūčio 13 d.).
Be to, rugpjūčio 12 d. rytą Ukrainos ginkluotosios pajėgos surengė ataką prieš Kolotilovkos kontrolės postą Krasnojarsko rajone Belgorodo srityje (News.ru, rugpjūčio 12 d.). Gyventojai apgailestauja, kad dėl apšaudymo Sudžos ir kitos apgyvendintos vietovės „virto dulkėmis“ (ВВС-Rusijos tarnyba, rugpjūčio 8 d.). Nepriklausomų žurnalistų teigimu, generolo Valerijaus Gerasimovo vadovaujamas Rusijos generalinis štabas ir Kremlius ignoravo žvalgybos pranešimus apie Ukrainos pajėgų susitelkimą prie sienos. Žvalgyba esą įspėjo apie galimą pasirengimą puolimui likus dviem savaitėms iki Ukrainos kariuomenės įžengimo į Rusiją. Tačiau Generalinis štabas nusprendė neinformuoti Rusijos prezidento Vladimiro Putino apie grėsmę.
Dėl įspūdingo Ukrainos operatyvinio manevro Rusijos kariuomenė buvo užklupta netikėtai ir Ukrainos kariai įsivežė į šalį sutikdami tik silpną pasipriešinimą (Istories.media, rugpjūčio 8 d.). Rusijos nenoras nuliūdinti V. Putiną ir poreikis išlaikyti savo įvaizdį remiasi mitais apie Rusijos didybę, kurie gyvuos tik tol, kol Rusijos žmonės nebus asmeniškai paveikti karo (žr. EDM, 2023 m. gruodžio 21 d., liepos 29 d.). Ilgainiui Putino pasakos bus atskleistos kaip melagingos, o tai greičiausiai sukels visuotinį nepasitenkinimą ir sukurs priešų tiek Rusijoje, tiek už jos ribų.
Tai, kad Maskva nepasiruošusi Ukrainos veiksmams, nestebina, nes praktiškai visa šiuolaikinės Rusijos užsienio ir iš esmės vidaus politika grindžiama mitais, kurie skiriasi nuo tikrosios padėties. Be grynai pragmatinio tikslo išlaikyti valdžią, pseudoistoriniai mitai apie Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimo negalimumą tapo V. Putino agresijos prieš Ukrainą pagrindu, kurį Rusijos lyderis vėliau paporino vasario mėnesį duodamas interviu JAV televizijos laidų vedėjui Tuckeriui Carlsonui (Kremlin.ru, 2021 m. liepos 12 d., vasario 9 d.; Kuzio, „Krymas: Rusija pradėjo karą ir Ukraina laimės“, liepos 8 d.).
Visapusiškos invazijos pradžioje JAV žvalgyba pranešė, kad V. Putinui artimi asmenys neteikė jam tikslios informacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyksta fronte (BBC-Rusijos tarnyba, 2022 m. kovo 31 d.). Rusijos analitiniai centrai, kuriems pavesta kurti užsienio politikos strategiją – atsižvelgiant į realią tarptautinę padėtį – tik propaguoja ir racionalizuoja V. Putino mitus apie Maskvos neva vadovaujantį vaidmenį artėjančiame technologiniame cikle ir „pasaulinės daugumos“ susitelkimą aplink Rusiją, siekiant sugriauti dabartinę pasaulio tvarką (žr. EDM, birželio 26 d.).
Be to, pačios Rusijos mitologija kuriama mūšio lauke, o tikroji žvalgybos informacija negali pasiekti karių. Pastaruoju metu nuolatinis propagandinis naratyvas buvo greitos ir iš anksto nulemtos Rusijos pergalės iliuzija, kurioje neleidžiamos „pralaimėjimo nuotaikos“ (žr. EDM, liepos 10 d.). Šie mitai gali veikti tol, kol jų melagingumas bus atskleistas.
Rusijos propagandiniai paistalai jau seniai tapo ne tik gyventojų kvailinimo priemone, bet ir vektoriumi, apibrėžiančiu svarbiausių valdžios veiklos sričių – užsienio politikos analizės, žvalgybos, kariuomenės ir net kovos su terorizmu – darbą (žr. EDM, kovo 28 d.). Visose šiose srityse Rusijos pareigūnai ir saugumo pajėgos siekia Kremliaus pageidaujamų rezultatų.
Panaši mitologinė sąmonė pradeda skverbtis į visus Rusijos visuomenės lygmenis. Neseniai atliktas žurnalistinis tyrimas rodo, kad Rusijos pareigūnai mėgsta fantastinius vaidmenų žaidimus. Daugeliui iš jų šie žaidimai tapo pagrindine motyvacija dalyvauti kare, nes vartotojai nusprendė „panaudoti savo kovinę patirtį“. Pasak vieno iš šių pareigūnų, Rusijos politika yra „smarkiai žaidžiama“, o žaidėjai siekia kuo didesnio realizmo. „Kas gali būti tikroviškiau už realius mūšius?“ – aiškina jis (Verstka.media, rugpjūčio 9 d.). Pažymėtina, kad pagrindinis Rusijos hibridinio karo prieš Ukrainą 2014 m. kaltininkas Igoris Girkinas (Strelkovas) taip pat mėgo karinius žaidimus ir istorines rekonstrukcijas (Dzen.ru, 2023 m. liepos 22 d.).
Iš tokių nuomonių daugiausia naudos gauna korumpuoti pareigūnai, kurie, pademonstravę suklastotus rezultatus, gali nebaudžiamai vogti valstybės lėšas. Tai buvo viena iš Ukrainos įsiveržimo į Kursko sritį priežasčių. Rusijos generolai ir kariniai korespondentai reiškė pasipiktinimą dėl pavogtų milijardų rublių, kurie turėjo būti skirti minų laukams, prieštankiniams grioviams ir kitiems gynybos elementams (Тsargrad.tv, rugpjūčio 12 d.). Pasak šauktinių, kuriuos užklupo Ukrainos puolimas, jie neturėjo nei tinkamos ginkluotės, nei vadų nurodymų (Verstka.media, rugpjūčio 12 d.). Rusijos žiniasklaida taip pat pranešė, kad dabar į kovos zoną metami švieži šauktiniai, kad atremtų puolimą (TSN.ua, rugpjūčio 11 d.).
Tuo pat metu Rusijos propaganda kuria naują mitą, kuriuo visuomenės akyse siekiama pateisinti nesėkmę Kursko regione. Svarbiausias šios naujos propagandos aspektas – nuorodos į „Kursko lanką“, įkvėptos vieno pagrindinių Antrojo pasaulinio karo mūšių (žr. EDM, 2023 m. rugpjūčio 15 d.; Вusiness-gazeta.ru, rugpjūčio 9 d.).
Propagandos pastangos taip pat buvo sutelktos į naujienų iš pasienio regionų sumaišymą su naujienomis iš fronto, taip paverčiant jas standartiniais „kariniais pranešimais“, prie kurių dauguma rusų jau yra pripratę ir į kuriuos gali nekreipti dėmesio. Pavyzdžiui, kariniai analitikai teigia, kad Ukrainos užimtos Sudžos Kursko srityje negalima lyginti su Pokrovsko Donbase, kuris buvo pagrindinė dabartinio Rusijos puolimo ašis, svarba (Topwar.ru, rugpjūčio 9 d.). Reportažai iš Rusijos pasienio teritorijų pateikiami rubrikoje „Naujienos iš SVO (specialiosios karinės operacijos)“, niekuo nesiskiriantys nuo reportažų iš Ukrainos Donbaso (News.ru, rugpjūčio 12 d.).
Trečiaisiais karo metais dauguma rusų priprato prie pranešimų apie apšaudymus ir žuvusiuosius. Be to, propagandos dėka sąvoka „rusų žemės“ tapo itin miglota ir dažnai vartojama kalbant apie Ukrainos teritoriją. Dėl to daugelis rusų nepajuto psichologinio smūgio, karui ateinant į jų šalies teritoriją – bent jau tol, kol jis nepaveikė jų asmeniškai (žr. EDM, spalio 25 d., 2023 m. lapkričio 13 d.).
Ksenija Kirillova, Eurasia Daily Monitor
