Jėzus Dangaus Karalystę palygino su dirvoje užkastu lobiu (žr. Mt 13, 44). Išgirdęs apie paslėptą lobį, žmogus pradžiunga, parduoda viską, ką turi, ir nusiperka lobį slepiančią dirvą. Dievo žodis kviečia mus pamąstyti: ką mes vertiname labiau už viską? Kas mums yra pats didžiausias lobis?
Mes visi kažką branginame, siekiame kažko, kas, mūsų nuomone, gali padaryti mus laimingus. Branginame savo tėvus, vaikus, gerus draugus; mokomės, siekiame įsitvirtinti gyvenime, kad būtume saugūs; rūpinamės sveikata, nes jos neturėdami nebūtume laimingi.
Tačiau labai dažnai siekiame tokių dalykų, kuriuos Senojo Įstatymo išminčius Koheletas vadina rūku. „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais, nei kas mėgsta turtus, – pelnu. Tai rūkas! Kaip nuogas jis buvo atėjęs iš motinos įsčių, taip turi ir iškeliauti. Iš savo triūso vaisių jis negali nieko pasiimti neštis“ (Koh 5, 9.14). „Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas!“ (Koh 2, 22–23).
Koheletas, išvardijęs daugelį žmogaus siekiamų dalykų, kuriuos pavadino rūku, daro išvadą: „Toks yra paskutinis žodis: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“ (Koh 12, 13–14).
Tikinčiajam, kaip ir Dievo netikinčiam žmogui, taip pat yra brangūs mylimi asmenys, svarbus bent minimalus turtas, kuris leidžia jaustis saugiai, brangi sveikata, tačiau jo gyvenime yra už viską brangesnių dalykų. Vertybių skalės pačioje aukščiausioje vietoje yra Dievas ir nemirtinga siela. Siekdamas palaikyti su Dievu ryšį, žmogus meldžiasi ir bando būti jam klusnus.
Nors tikinčiajam taip pat svarbi kūno sveikata, bet dar svarbesnė jam yra Dievo padovanota nemirtinga siela. Todėl žmogus budi, kad jo sielos nesuterštų nuodėmė, o atsitikus nelaimei nusidėti skuba pasinaudoti Sutaikinimo sakramentu.
Tikinčiam žmogui taip pat yra brangus laikinas gyvenimas žemėje, bet už jį brangesnis yra amžinasis gyvenimas, kurį yra pažadėjęs Jėzus Kristus: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).
Kaip tai nutinka, kad kai kuriems žmonėms tikėjimas į Dievą, tikėjimas sielos nemirtingumu ir amžinuoju gyvenimu taip ir lieka neatrastu lobiu? Vieni, matydami nuostabų pasaulį ir už visa dar nuostabesnį žmogų, tiki, kad visa tai sukūrė be galo galingas ir geras Dievas; kiti tiki, kad Dievas nereikalingas, nes visa tai, ką matome, atsirado be Kūrėjo evoliucijos būdu.
Dievas, sukūręs protingą žmogų, nepadarė jo robotu, tiksliai vykdančiu Kūrėjo planą, bet apdovanojo jį laisve. Laisvė yra pati didžiausia Dievo dovana, bet kartu ir labai trapi, sakyčiau, net pavojinga dovana, nes, būdamas laisvas, žmogus gali Dievui sakyti „ne“ – nesilaikyti Dekalogo ir leistis nešamam pasaulio dvasios bei savo aistrų.
Kai žmogus pradeda dažnai Dievui sakyti „ne“, tuomet įvyksta pati didžiausia nelaimė – sunyksta tikėjimas į Dievą, o jam sunykus, jei tokią dvasinę būseną užantspauduoja mirtis, žmogus bus nelaimingas per visą amžinybę.
Todėl pats didžiausias rūpestis gyvenant žemėje yra atrasti tą paslėptą lobį, nusipirkti tą brangų perlą, tai yra išlaikyti meilės ryšį su Dievu. Tepadeda Dievas tai padaryti kiekvienam iš mūsų.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
