Jungtinėms Valstijoms toliau tiriant masinį slaptų Pentagono dokumentų, kuriuose yra svarbiausių strateginių įžvalgų apie Ukrainos kontrpuolimo planus, nutekėjimą, Rusijos propaganda stengiasi kuo geriau išnaudoti situaciją (Euromaidan Press, balandžio 10 d.). Tai darydami propagandistai skelbia diametraliai priešingus pranešimus.
Viena vertus, jie teigia, kad nutekinti duomenys padarė didžiulę žalą JAV reputacijai. Rusijos ekspertas Malekas Dudakovas pažymi, kad papildomi įrodymai apie tai, jog JAV stebi savo sąjungininkus, jau supykdė Izraelį ir Pietų Korėją. M. Dudakovo prielaida yra tokia, kad „daugelis grasina, jog mažiau dalysis žvalgybine informacija su Amerika. Ir aš manau, kad taip tikrai gali atsitikti” (Lenta.ru, balandžio 11 d.).
Kita vertus, daugelis prokremliškų ekspertų tvirtina, kad paskelbta informacija yra kruopščiai suplanuota JAV žvalgybos agentūrų dezinformacijos kampanija. Pasak šių komentatorių, tai rodo, kad Vašingtonas persvarsto savo poziciją dėl pagalbos Ukrainai ir ieško preteksto ją sumažinti. Propagandistai tvirtina, kad pretekstu tokiam žingsniui galėtų tapti „nekontroliuojamas” Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio elgesys arba sunkumai santykiuose su sąjungininkais (YouTube, balandžio 9 d.).
Atrodo, kad kova siekiant bet kuriuo būdu sumažinti Vakarų pagalbą Ukrainai iliustruoja rodo didėjančią Kremliaus neviltį, atsižvelgiant į tai, kad jam nepavyksta pasiekti jokių reikšmingų karinių pergalių, ir į plintančius gandus apie artėjantį Ukrainos kontrpuolimą. Šiuo tikslu Maskva ne tik kursto Trečiojo pasaulinio karo baimę („Izvestija”, kovo 11 d.) ir tvirtina, kad sankcijos labiausiai kenkia Vakarų šalims („Sputnik.kg”, 2022 m. balandžio 18 d.), bet ir aktyviai bando demonizuoti Ukrainą.
Kaip pažymi Rusijos opozicionieriai, tokio požiūrio tikslas – sukurti neigiamą aukos įvaizdį, kuris gali atstumti jei ne Vakarų, tai bent jau neutralias šalis. Tokią nuomonę išsakė Rusijos opozicijos politologas Vladimiras Pastuchovas ir buvęs politinis kalinys Michailas Chodorkovskis, aptardami proputiniško karo korespondento ir buvusio kovotojo Maksimo Fomino, žinomo Vladleno Tatarskio slapyvardžiu, nužudymą (YouTube, balandžio 5 d.).
M. Fominas mirė balandžio 2 d. vienoje Sankt Peterburgo kavinėje, kurioje buvo surengtas susitikimas su keliais jo gerbėjais. Jo nužudymu apkaltinta buvusi Aleksejaus Navalno rėmėja ir antikarinių mitingų dalyvė, 26 metų Daria Trepova. Įtariama, kad D. Trepova į susitikimą atsinešė Tatarskio biustą, kuriame buvo sprogmenų. Dėl įvykusio sprogimo propagandistas žuvo vietoje, o kelios dešimtys žmonių buvo sužeisti (Vedomosti.ru, balandžio 3 d.).
Vėliau pasirodė keletas versijų, kaip buvo įvykdytas išpuolis. Remiantis oficialiu Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareiškimu, išpuolį surengė Ukrainos saugumo tarnybos, kurios pasinaudojo disidentinių pažiūrų mergina.
Pati A. Trepova teigia, kad manė dirbanti Ukrainos žurnalistams ir vykdė jų užduotį manydama, kad biustas yra ne su sprogmenimis, o su pasiklausymo įranga. Ji tvirtina, kad žmonės, kuriems ji dirbo, ją įskundė (V1.ru, balandžio 4 d.).
Daugelis ekspertų linkę manyti, kad 26-erių metų mergina „aklai” pasinaudojo kai kurios Rusijos elito grupės, nusprendusios suvesti sąskaitas su „nepatogiu” kariniu korespondentu Fominu, kuris ne kartą kritikavo Rusijos gynybos ministeriją.
Opozicijos politikas Genadijus Gudkovas, buvęs sovietų ir Rusijos saugumo tarnybų pareigūnas, mano, kad dėl kriminalinės praeities ir staigaus Fomino iškilimo jis tapo nepatrauklus konkuruojančioms grupuotėms. Gudkovas taip pat mano, kad nužudymas gali būti padidėjusių vidaus represijų Rusijoje signalas (24tv.ua, balandžio 4 d.).
Kai kurie ekspertai taip pat pritaria versijai, kad išpuolį inicijavo pačios Rusijos saugumo tarnybos, siekdamos suversti kaltę Ukrainai, taip pat Rusijos antikariniams disidentams. Tačiau tie patys komentatoriai neatmeta galimybės, kad žmogžudystę galėjo įvykdyti radikalūs „antikarinio pogrindžio” atstovai.
Formaliai atsakomybę už sprogimą prisiėmė su buvusiu Rusijos Valstybės Dūmos deputatu Ilja Ponomariovu siejama vadinamoji „Nacionalinė respublikos armija” (News.ru, balandžio 4 d.). Tačiau daugelis apžvalgininkų šią versiją laiko „mažai tikėtina” (Echofm.online, balandžio 3 d.).
Kartu Pastuchovas ir M. Chodorkovskis sutinka, kad Kremliui nereikia jokio ypatingo preteksto vidaus represijoms intensyvinti. Jų nuomone, represinė valdžia jau dabar gali įkalinti iki 10 000 politinių kalinių, ir tai nesukeltų didelio pasipiktinimo Rusijos visuomenėje.
Jie mano, kad Ukrainos pavertimas „teroristine valstybe” reikalingas ne tiek vidaus propagandai, kiek išorės auditorijai. Tokiomis aplinkybėmis šie analitikai teigia, kad Ukrainos, kaip agresijos aukos, įvaizdis gali išblėsti, ir dėl to neutralios valstybės pradės šį karą vaizduoti kaip vietinį konfliktą, kuriame neva sunku nustatyti, kas kaltas (YouTube, balandžio 5 d.).
Opozicijos ekspertų nuomonė sutampa ir su prokremliškų politologų išvadomis, teigiančiomis, kad Rusijos visuomenėje būtų gana lengva suformuoti neigiamą požiūrį į proukrainietiškai nusiteikusius piliečius. Jie taip pat įspėja valstybę nepervertinti pavojaus, kad nesukeltų pernelyg didelio nerimo ir baimės visoje visuomenėje (Tlgrm.ru/russica2, balandžio 7 d.).
Galiausiai Maskva rimtai rūpinasi savo įvaizdžiu nevakarietiškose šalyse ir aktyviai stengiasi didinti savo įtaką pasaulio pietuose (paprastai kalbama apie mažas ir vidutines pajamas gaunančias Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos valstybes) ir Rytuose (žr. EDM, balandžio 11 d.).
Tačiau, nepaisant titaniškų represinių tarnybų ir propagandistų pastangų, keletas dalykų čia veikia Kremliaus nenaudai. Pirmiausia, nepriklausomai nuo to, kas konkrečiai ir kokiu tikslu panaudojo Trepovą, pati jos patirtis rodo, kad yra rusų, pasirengusių kovoti prieš karą, net jei dėl to tektų pakenkti sau. Tai rodo ir buvusio Federalinės apsaugos tarnybos pareigūno Glebo Karakulovo, kuris neseniai pasisakė prieš karą, pavyzdys (Dosjė centras, balandžio 4 d.).
Be to, pernelyg optimistinės viltys dėl Vakarų politikos pasikeitimo ir didesnės paramos iš Rytų taip pat leidžia manyti, kad Rusija neturi vidinių išteklių karui su Ukraina laimėti (žr. EDM, balandžio 10 d.). Todėl belieka tikėtis, kad tarptautinė bendruomenė nepasiduos Kremliaus provokacijoms ir pamirš, kas šiame kare yra tikroji auka, o kas – tikrasis agresorius.
Ksenija Kirillova, Eurasia Daily Monitor
