„Kartais reikia pabėgėti, kad pamatytum, kas bėgs paskui tave. Kartais turi kalbėti švelniau, kad pamatytum, kas iš tikrųjų tavęs klausosi. Kartais turi žengti žingsnį atgal, kad pamatytum, kas dar stovi tavo pusėje. Kartais turi priimti neteisingą sprendimą, kad pamatytum, kas tave palaiko, kai viskas žlunga.“ ( P. Coelho)
Teisinga mintis. Pabėgi ir matai, kiek dar liko tavo tikrų sekėjų, o kurie išsisklaidė kaip dūmas. Nes tu drįsai ne tik pabėgt, dar ir savo nuomonę išsakyt, išsakyt, kas įskaudino, kas gniuždė, kol kaip spyruoklė ištrūkai iš gniaužtų ir šovei tiesiai tam, kuris tyčiojosi.
Na ką? Išaušo dar vienas rudens rytas. Atsukom atgal laikrodžius. Gal bus lengviau. O kad nuo to viskas taptų paprastą ir aišku visiems ir visada. Pirmam paskaičiusiam mano mintis, padėkoju. Suprunkščia. Už tą mano ačiū. Reakcija labai svarbi. Gal iš tiesų, viskas, ką rašau, darau, verta tik juoko. Na juoktis sveika, sako, kad juokas net išgydyt gali.
Lyg ir lynoja šįryt. Tegul dangus išsiverkia ant Žemės peties. Matyt ir jam to peties reikia. Kad išsiverkt. Geriau jau taip, nei kad imtų siautėti kaip pablūdęs. Nieko daugiau kol kas neiškapstau savyje. Rinkimų sekmadienis. Taigi tam ir nusiteikim. Pareiga šaukia. Jei žinotumėt, kaip pavargau nuo to žodžio PAREIGA. Įaugina į kraują ir gyveni su ja. Ot jau prielipa. Kad ji kur prasmegtų, Žemei atsivėrus. Iki visoms ir visiems.
Nemira Čyvienė