Pastarosiomis savaitėmis nafta vis dar turtingiems Artimiesiems rytams panirus į karą, tai atsliepė ir pasaulinei ekonomikai. Pagal „Trading Economics“ makroekonominių modelių prognozes šio ketvirčio pabaigoje „Brent“ naftos kaina gali siekti apie 107,05 JAV dolerio už barelį, o per artimiausius 12 mėnesių ji gali pakilti iki maždaug 118,23 JAV dolerio už barelį. Tuo pat metu būtina pabrėžti, kad šios projekcijos atspindi dabartinę rinkos būklę ir yra jautrios geopolitinės rizikos pokyčiams.
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto doc. Evaldas Stankevičius
Hormuzo sąsiauris – vienas svarbiausių pasaulinės energetikos infrastruktūros taškų. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, per jį kasdien transportuojama apie 20 mln. barelių naftos. Tai sudaro maždaug 25 proc. visos pasaulinės jūra gabenamos naftos prekybos.
Apie 80 proc. šių srautų keliauja į Azijos rinkas. Teoriškai dalį naftos srautų būtų galima nukreipti alternatyviais maršrutais, tačiau vamzdynų pajėgumai siekia tik apie 3,5–5,5 mln. barelių per dieną, todėl jie negalėtų visiškai kompensuoti jūrų transporto sutrikimų.
Dėl šios priežasties net ir laikini tiekimo trikdžiai tokioje strategiškai svarbioje vietoje gali turėti reikšmingą poveikį pasaulinėms naftos kainoms. Sąsiauris taip pat yra itin svarbus pasaulinei suskystintų gamtinių dujų rinkai.
Maždaug 93 proc. Kataro ir 96 proc. Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) suskystintų dujų (LNG) eksporto keliauja per Hormuzo sąsiaurį. Tai sudaro apie 19 proc. visos pasaulinės suskystintų gamtinių dujų prekybos, todėl bet kokie transporto apribojimai šiame regione beveik iš karto atsispindi ir pasaulinėse dujų kainose.
Naftos kainos lygis ir makroekonominė rizika
2026 m. kovo pradžioje naftos rinka pasiekė 100–120 JAV dolerių už barelį intervalą, kuris ekonominėje analizėje pagrįstai laikomas padidintos makroekonominės rizikos zona.
Ilgalaikis kainos išsilaikymas virš 100 JAV dolerių už barelį didina infliacinį spaudimą, brangina transporto ir pramonės energijos sąnaudas bei mažina vartojimą. Jei kaina pakyla iki 120 JAV dolerių ir šiame lygyje išsilaiko ilgesnį laiką, reikšmingai padidėja stagfliacijos rizika – tai situacija, kai aukšta infliacija derinama su lėtu ekonomikos augimu.
Europos centrinio banko (ECB) ir infliacijos perspektyvų kontekste šią situaciją reikia vertinti atsargiau, nei galėtų leisti manyti dabartiniai oficialūs signalai ar finansų rinkų kainodara. Esminis klausimas čia yra ne viena konkreti kainos riba, o trijų veiksnių derinys: kiek aukštai pakyla naftos kaina, kiek ilgai ji išlieka tame lygyje ir ar šis kainų šuolis jau virsta realiu fiziniu energijos tiekimo trūkumu. Kitaip tariant, vien kainos šuolio nepakanka kalbėti apie visiškai susiformavusią krizę; tam reikia ir trukmės, ir tiekimo kanalo pažeidimo.
Pastaruoju metu „Brent“ naftos kaina dienos prekybos metu buvo pakilusi iki maždaug 119,5 JAV dolerio už barelį, tačiau vėliau sumažėjo iki maždaug 100–105 JAV dolerių intervalo. Tuo pat metu Europos TTF, pagrindiniame Europos gamtinių dujų prekybos centre Nyderlanduose, dujų kaina svyravo apie 60 Eur/MWh.
Tai rodo reikšmingą energijos žaliavų kainų padidėjimą, susijusį su tiekimo sutrikimų rizika, tačiau vasaros laikotarpiu vien šių pokyčių nepakanka kalbėti apie platesnį ekonominį poveikį.
Kadangi energija yra svarbi visos ekonomikos sąnaudų kategorija, brangesnė nafta ir dujos didina transporto, elektros, šildymo ir pramonės sąnaudas, o tai gali prisidėti prie infliacijos didėjimo, stiprinti prielaidas griežtesnei ECB pinigų politikai ir paveikti ekonomikos augimą bei finansų rinkas. Analitiškai tikslinga atskirti rinkos reakciją nuo ilgiau trunkančių ekonominių padarinių.
Analitinėje plotmėje galima išskirti kelis naftos kainų lygius, kai „Brent“ naftos kaina siekia:
- 100–110 JAV dolerių už barelį gali būti laikoma padidėjusios įtampos ir didesnio nepastovumo rinkoje zona;
- 120–130 JAV dolerių už barelį lygis, jei tokia kaina išsilaiko ne vieną prekybos sesiją, o bent 2–4 savaites, tai rodytų reikšmingai didesnį makroekonominį jautrumą energijos kainų pokyčiams;
- 130–150 JAV dolerių už barelį kartu su aiškiu fiziniu tiekimo sutrikimu ir nauju dujų kainų padidėjimu Europoje reikštų gerokai stipresnį energijos kainų poveikį infliacijai ir ekonominei veiklai.
Reikia aiškiai pažymėti, kad tai nėra oficiali formulė, o analitinis slenkstis, paremtas rinkos interpretacija ir istorine energijos kainų perdavimo į infliaciją logika.
Kokius turime stabilizavimo mechanizmus?
Vertinant dabartinę padėtį galima teigti, kad rinka yra arti aukštesnių kainų lygių, tačiau kol kas nėra aiškaus įrodymo, kad pasaulinėje rinkoje susiformuos ilgalaikis ir nekompensuojamas naftos deficitas.
Kainos rodo padidėjusį jautrumą galimiems tiekimo sutrikimams, tačiau pasaulinė energetikos sistema vis dar turi tam tikrus stabilizavimo mechanizmus. Todėl dabartinę situaciją galima vertinti kaip padidėjusio neapibrėžtumo laikotarpį energijos žaliavų rinkose.
Vienas iš svarbių stabilizavimo mechanizmų yra strateginės naftos atsargos. Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) narės privalo turėti atsargas, kurios sudaro bent 90 dienų grynojo naftos importo. Todėl net ir padidėjus rinkos įtampai egzistuoja instituciniai buferiai, galintys bent iš dalies sušvelninti trumpalaikius tiekimo sutrikimus. Šiame kontekste svarbios ir G7 šalių diskusijos dėl galimo strateginių atsargų panaudojimo siekiant stabilizuoti energijos žaliavų rinkas.
Europos kontekste svarbu tai, kad didesnė įtaka kyla ne dėl tiesioginio naftos tiekimo į regioną, o per dujų kainų, infliacijos ir pinigų politikos kanalus. Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) duomenimis, tik apie 600 tūkst. barelių per dieną, arba maždaug 4 proc. žalios naftos srautų per Hormuzo sąsiaurį, keliauja į Europą.
Sąsiauriu transportuojami LNG srautai yra daug svarbesni platesnei pasaulinei dujų rinkai. Azijos rinkoms ši situacija pirmiausia yra susijusi su fizinio tiekimo klausimais, o Europoje didesnė reikšmė tenka energijos kainų, infliacijos ir centrinio banko reakcijos kanalams.
Galimi scenarijai
Optimistinis scenarijus – per artimiausias 1–2 savaites įvyksta geopolitinės įtampos sumažėjimas, tanklaivių draudimo sąlygos ir logistika pradeda normalizuotis, o G7 ir Tarptautinės energetikos agentūros turimi rezervai sumažina rizikos premiją energijos žaliavų rinkose.
Tokiu atveju „Brent“ kaina galėtų grįžti maždaug į 80–95 JAV dolerių už barelį intervalą, o TTF dujų kaina sumažėtų žemiau dabartinių padidėjusių lygių. Tokiu atveju euro zonos infliacija tikriausiai išliktų arti dabartinio bazinio kelio ir galėtų svyruoti maždaug 1,9–2,2 proc. intervale.
Bazinis scenarijus – geopolitinė įtampa išlieka kelias savaites. Hormuzo sąsiauris formaliai gali ir nebūti visiškai uždarytas, tačiau logistika, draudimo kaštai, vėlavimai ir rinkos neapibrėžtumas išlieka.
„Brent“ kaina galėtų laikytis maždaug 95–115 arba net 100–120 JAV dolerių intervale, o TTF dujų kaina išliktų aukšta. Euro zonos infliacija galėtų padidėti maždaug iki 2,3–2,8 proc. intervalo, nes aukštesnės energijos kainos palaipsniui didintų transporto, pramonės ir energijos sąnaudas.
Pesimistinis scenarijus būtų susijęs su realiais fizinio tiekimo sutrikimais. Jei infrastruktūra būtų pažeista, LNG tiekimas ilgesnį laiką strigtų, o alternatyvūs transportavimo maršrutai negalėtų kompensuoti prarastų srautų, „Brent“ kaina 130–150 JAV dolerių už barelį intervale taptų reali, o euro zonos infliacija galėtų pakilti maždaug iki 3,0–3,8 proc. intervalo, nes energijos kainų padidėjimas persiduotų ne tik per degalų ir šildymo kainas, bet ir per platesnes gamybos bei transporto sąnaudas.
Reikia pažymėti, kad šis infliacijos intervalas nėra oficiali ECB prognozė, o analitinis scenarijų įvertinimas, paremtas dabartiniu infliacijos atskaitos tašku, TVF tyrimais apie naftos kainų poveikį infliacijai ir Hormuzo sąsiaurio reikšme pasaulinei energetikos rinkai.
Apibendrinant galima teigti, kad 100 JAV dolerių už barelį „Brent“ kaina savaime dar nereiškia platesnių neigiamų ekonominių pasekmių, bet 120–130 JAV dolerių už barelį lygis, jei tokia kaina išsilaikytų kelias savaites kartu su aukštesnėmis dujų kainomis, rodytų didesnį energijos kainų poveikį infliacijai ir ekonominei veiklai. 130–150 JAV dolerių už barelį intervalas kartu su realiais energijos tiekimo sutrikimais reikštų gerokai stipresnį energijos kainų poveikį kainų dinamikai, gamybos sąnaudoms ir finansų rinkoms. Šiuo metu kainų lygis yra artimas antrajam intervalui, tačiau dar nėra pasiekęs aukštesniojo lygio.
Vienas iš svarbių stabilizavimo mechanizmų yra strateginės naftos atsargos. Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) narės privalo turėti atsargas, kurios sudaro bent 90 dienų grynojo naftos importo. Todėl net ir padidėjus rinkos įtampai egzistuoja instituciniai buferiai, galintys bent iš dalies sušvelninti trumpalaikius tiekimo sutrikimus. Šiame kontekste svarbios ir G7 šalių diskusijos dėl galimo strateginių atsargų panaudojimo siekiant stabilizuoti energijos žaliavų rinkas.
Europos kontekste svarbu tai, kad didesnė įtaka kyla ne dėl tiesioginio naftos tiekimo į regioną, o per dujų kainų, infliacijos ir pinigų politikos kanalus. Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) duomenimis, tik apie 600 tūkst. barelių per dieną, arba maždaug 4 proc. žalios naftos srautų per Hormuzo sąsiaurį, keliauja į Europą.
Sąsiauriu transportuojami LNG srautai yra daug svarbesni platesnei pasaulinei dujų rinkai. Azijos rinkoms ši situacija pirmiausia yra susijusi su fizinio tiekimo klausimais, o Europoje didesnė reikšmė tenka energijos kainų, infliacijos ir centrinio banko reakcijos kanalams.
Galimi scenarijai
Optimistinis scenarijus – per artimiausias 1–2 savaites įvyksta geopolitinės įtampos sumažėjimas, tanklaivių draudimo sąlygos ir logistika pradeda normalizuotis, o G7 ir Tarptautinės energetikos agentūros turimi rezervai sumažina rizikos premiją energijos žaliavų rinkose.
Tokiu atveju „Brent“ kaina galėtų grįžti maždaug į 80–95 JAV dolerių už barelį intervalą, o TTF dujų kaina sumažėtų žemiau dabartinių padidėjusių lygių. Tokiu atveju euro zonos infliacija tikriausiai išliktų arti dabartinio bazinio kelio ir galėtų svyruoti maždaug 1,9–2,2 proc. intervale.
Bazinis scenarijus – geopolitinė įtampa išlieka kelias savaites. Hormuzo sąsiauris formaliai gali ir nebūti visiškai uždarytas, tačiau logistika, draudimo kaštai, vėlavimai ir rinkos neapibrėžtumas išlieka.
„Brent“ kaina galėtų laikytis maždaug 95–115 arba net 100–120 JAV dolerių intervale, o TTF dujų kaina išliktų aukšta. Euro zonos infliacija galėtų padidėti maždaug iki 2,3–2,8 proc. intervalo, nes aukštesnės energijos kainos palaipsniui didintų transporto, pramonės ir energijos sąnaudas.
Pesimistinis scenarijus būtų susijęs su realiais fizinio tiekimo sutrikimais. Jei infrastruktūra būtų pažeista, LNG tiekimas ilgesnį laiką strigtų, o alternatyvūs transportavimo maršrutai negalėtų kompensuoti prarastų srautų, „Brent“ kaina 130–150 JAV dolerių už barelį intervale taptų reali, o euro zonos infliacija galėtų pakilti maždaug iki 3,0–3,8 proc. intervalo, nes energijos kainų padidėjimas persiduotų ne tik per degalų ir šildymo kainas, bet ir per platesnes gamybos bei transporto sąnaudas.
Reikia pažymėti, kad šis infliacijos intervalas nėra oficiali ECB prognozė, o analitinis scenarijų įvertinimas, paremtas dabartiniu infliacijos atskaitos tašku, TVF tyrimais apie naftos kainų poveikį infliacijai ir Hormuzo sąsiaurio reikšme pasaulinei energetikos rinkai.
Apibendrinant galima teigti, kad 100 JAV dolerių už barelį „Brent“ kaina savaime dar nereiškia platesnių neigiamų ekonominių pasekmių, bet 120–130 JAV dolerių už barelį lygis, jei tokia kaina išsilaikytų kelias savaites kartu su aukštesnėmis dujų kainomis, rodytų didesnį energijos kainų poveikį infliacijai ir ekonominei veiklai.
130–150 JAV dolerių už barelį intervalas kartu su realiais energijos tiekimo sutrikimais reikštų gerokai stipresnį energijos kainų poveikį kainų dinamikai, gamybos sąnaudoms ir finansų rinkoms. Šiuo metu kainų lygis yra artimas antrajam intervalui, tačiau dar nėra pasiekęs aukštesniojo lygio.
