Paskutinį 2012-ųjų spalio mėnesio sekmadienį Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Kauno žurnalistikos senjorų klubo MES narys Viktoras Krulickas sutiko 85-ąjį gyvenimo rudenį. Jubiliatas žvaliai prie savo namo vartelių Trakų gatvėje pasitiko, o paskui ir išlydėjo LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininką Vidą Mačiulį, atėjusį pasveikinti su brandžiu gimtadieniu. Atsisveikindamas V.Krulickas ištarė:“Aš esu laimingas žmogus“, ir su žmona Irena skubėjo į rinkiminę apylinkę, kad atiduotų savo balsą už pasirinktą kandidatą į Lietuvos Seimą.
Aštuoniasdešimt penktojo gimtadienio rytą Viktoras Krulickas ištarė: „O aš jau porąkart buvau pasmerktas mirčiai“. Pirmąkart, kai Marijampolėje turėjo ateiti į šį pasaulį. Vietos medikai buvo bejėgiai padėti jo mamai, todėl teko skubiai ją vežti į Kauną. Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės medikai išgelbėjo mamos ir jo gyvybę. Antrąkart mirtis atsėlino, kai jam buvo vienuolika. Žaisdamas su draugais antrajame statomo namo aukšte, stačia galva krito žemėn. Tik tuometinės Žydų ligoninės kolektyvas po dviejų savaičių pažadino Viktorą iš komos… Daug liūdnų ir linksmų gyvenimo epizodų gali papasakoti Viktoras Krulickas LŽS Kauno apskrities skyriaus senjorų klubo MES nariams, kai kiekvieno mėnesio 16-ąją dieną visi vėl tradiciškai susirinka būrin.
Apie Viktorą Krulicką Vytauto Didžiojo karo muziejaus išleistame „Almanache“ rašoma: Viktoras Krulickas – tarpukario Lietuvos teisininko sūnus. Darbinę veiklą pradėjo 1948 m. Kauno dramos teatre kaip aktorius ir fotografas ir tai turėjo lemiamos reikšmės jo biografijai. Aktorystė ir fotografija tapo viso tolesnio Viktoro gyvenimo dalimi. 1956 m. persikėlęs į Vilnių, LTSR teatrų draugijoje įsidarbino fotografu. Prieš ateidamas dirbti į Kauno istorinį muziejų, V. Krulickas kūrė fotoreportažus, iliustravo straipsnius „Vakarinėse naujienose“, didžiausiame tiražu (apie 300 000 egz.) tuometiniame žurnale „Tarybinė moteris“, populiariuose to meto žurnaluose „Švyturys“, „Jaunimo gretos“ ir kituose.
Įstoti į sovietų sąjungos žurnalistų sąjungą tada nebuvo lengva. Tik profesionalūs darbai ir aukštas jų įvertinimas V. Krulickui leido 1961 metais tapti šios prestižinės organizacijos nariu.
Muziejuje V.Krulickui iš senų negatyvų teko padaryti daugybę kontrolinių nuotraukų. Kadangi tuo metu kopijavimo technikos muziejus neturėjo, fotografui tekdavo reprodukuoti istorinius dokumentus, fiksuoti Lietuvos įvykius – naujas statybas, pramonės įmones, kultūros renginius, šventes. V. Krulickas čia išdirbo beveik 10 metų (iki 1977 m. pradžios). Nepamiršo ir savo artistinių sugebėjimų – būdavo nepamainomas Kalėdų senelis, kartu su žmona Irena vaidindavo įvairiuose renginiuose Kauno miesto vaikučiams. Bendradarbiai prisimena jo, kaip fotografo, aukštą profesionalumą. „
