Ne vieną pasaulio kampelį aplankęs Šarūnas Grigaliūnas mūsų šalies sudaromas sąlygas neįgaliojo vežimėlyje sėdintiems žmonėms vertina 7 balais iš 10. Pasak jo, infrastruktūra dar toli gražu nėra tobula, bet teigiami pokyčiai jau vyksta.
Būtent vieną tokių permainų inicijavo bei sukūrė pats Kauno technologijos universiteto (KTU) informacinių technologijų kibernetinio saugumo doktorantas. Jis tikina, kad keliavimas neįgaliojo vežimėlyje kai kuriose šalyse gali apkarsti, jei iš anksto deramai nepasidomima svetur esama situacija.
Mobilioji programėlė neįgaliesiems
Anksčiau prieš keliones Š. Grigaliūnas daug laiko skirdavo informacijos paieškoms, norėdamas išsiaiškinti judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytas vietas bei maršrutus. Dažnai nerasdavęs konkrečios informacijos, jis nutarė imtis permainų. Kaunietis sukūrė projektą „Disabled enabled“. Jis neseniai leidinio „BZN start“ konkurse pripažintas geriausiu metų pradedančiuoju programėlių kūrėju.
„Sudarinėjau sąsiuvinyje sąrašus apie aplankytas vietas. Vėliau nusprendžiau susidėlioti visą informaciją žemėlapyje, tad taip ir gimė mintis sukurti kažką naudingo visiems. Sukūriau interneto svetainę ir pažymėjau apie 50 aplankytų vietų, paskui kone metams palikau ją merdėti. Grįžęs prie kelionių pastebėjau, kad svetainėje žmonės aktyviai reiškiasi, ypač vokiečiai. Šiandien čia jau užregistruota 170 tūkst. vietovių visame pasaulyje“, – pasakojo Š. Grigaliūnas.
Projekto iniciatoriaus teigimu, žmonės dalijasi įspūdžiais ir patys sprendžia, ar rekomenduoti kitiems aplankytas vietas. Mobiliojoje programėlėje jie taip pat gali grupuoti informaciją pagal negalios rūšį ir išsirinkti sau tinkamiausią kelionės variantą.
„Juk žmonėms svarbu, kaip patogiausiai patekti į kokį nors universitetą, įstaigą arba iš anksto pasirinkti kelionės maršrutą, kad pakeliui rastų specialiai pritaikytą tualetą“, – sako Š. Grigaliūnas.
Pagrindinis kriterijus – konkretumas
KTU doktorantas atkreipė dėmesį, kad psichikos negalią turintiems žmonėms dažniausiai neleidžiama rezervuotis kambarių, nors juos ir atlydi sveikas asmuo. Dažniausiai tokie incidentai paaiškėja tik nuvykus į pasirinktą viešbutį.
Š. Grigaliūnas neslepia, kad jo programėlei jau yra sukurta analogų, bet šie nėra tokie išsamūs ir patogūs naudoti: „Man tikrai neaišku, kai parašoma, kad tam tikra vieta ar pastatas pritaikytas neįgaliesiems 60 procentų. Tuomet susimąstau, pateksiu į pastato vidų ar ne? Arba teigia, kad kokia nors meno galerija neregiams pritaikyta 90 procentų. Juk visiškai nesuprantama, kas tiksliai ten nepritaikyta – koridoriai ar dalis paveikslų? Žmonėms reikia konkrečios informacijos.“
Iki dešimtuko dar trūksta
Š. Grigaliūnas sako, kad Lietuvoje keliauti neįgaliojo vežimėlyje nėra taip blogai, kaip kartais iš šalies atrodo. Vertindamas bendrai jis skiria 7 balus iš 10.
„Nesame tarp geriausių, bet ir skųstis nereikia. Tikrai yra ir blogesnių vietų pasaulyje. Žmonės linkę dejuoti, nes nori, kad miestai būtų visiškai pritaikyti neįgaliesiems, bet juk taip būti negali. Jeigu koks pravažiavimas vežimėliu ir trunka ilgiau, jis vis tiek yra, o tai jau yra gerai. Pakanka Lietuvoje ir rampų, ir keltuvų. Pastebėjau, kad yra net keli viešbučiai, pritaikyti neregiams, o tai ganėtinai sunkoka rasti kitose Europos šalyse“, – atkreipė dėmesį Š. Grigaliūnas.
Kiek skeptiškesnis jis buvo Kultūros paveldo departamento specialistams, akylai saugantiems tam tikrus pastatus ir taip ribojantiems prieigą neįgaliesiems prie svarbių vietų.
Simpatijos gimtajam Kaunui
Laikinojoje sostinėje gyvenantis Š. Grigaliūnas teigia savo mieste didesnio diskomforto dėl kelionių ir susisiekimo nejaučiantis. „Kaunas – mielas miestas. Čia tikrai gali keliauti ir judėjimo negalią turintys žmonės. Žinoma, senamiestis grįstas akmenimis, bet tai viso pasaulio senamiesčių problema. Kadaise, klojant šį grindinį, niekas apie tokius dalykus negalvojo, tad su tuo reikia susitaikyti. Žinoma, kur kas smagiau būtų, jei miestas ateityje nulietų lygaus grindinio juostą, kuria naudotųsi neįgalieji, riedučių bei dviračių mėgėjai ir mamos su vežimėliais.“
Pasak pašnekovo, geriausiai neįgaliųjų poreikiams pritaikytas yra didžiausias Kanados miestas – Torontas. Tenykščiai patogumai jam pasirodė netgi pranokstantys keliautojų lūkesčius: puikiai įrengtas ir saugus požeminis transportas, liftai su visa reikiama įranga, specialūs mikroautobusai, už tam tikrą mokestį vežantys neįgaliuosius į darbą ir atgal.
Skurdžiausią miesto pritaikymą neįgaliesiems nemažai keliaujantis vyriškis teigia pastebėjęs Maskvoje.
Skirtingi kultūrų ypatumai
Keliaudamas po Japoniją, Š. Grigaliūnas pastebėjo to krašto žmonių paslaugumą ir nuolankumą svetimšaliui. „Tokijuje vyrauja visai kitoks mentalitetas. Ten žmonės jaučia poreikį ir atsakomybę padėti kitam, jei tik ištinka bėda. Pamatę, kad neįgaliajam sunku judėti vežimėliu, aplinkiniai mielai subėgtų ir net pačiais aukščiausiais laiptais užneštų į viršų.“
Š. Grigaliūnas negaili pagyrų ir lietuviams. Esą tautiečiai dažniausiai neatsisako padėti ištikus bėdai ar matydami ratukuose judantį neįgalųjį.
Visišką priešingybę jis pastebėjo Graikijoje, kur miestai gana menkai pritaikyti judėjimo negalią turintiems žmonėms: „Jeigu paprašytum 5 graikų pakelti vežimėlį per tris laiptukus, greičiausiai išgirstum, kad jiems visiems skauda nugaras ir dar begalę pasiteisinimų.“
Jurga Jarusevičienė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
