Vilnietė Brigita Meškonytė iki praėjusių metų žiemos dirbo komunikacijos projektų vadove. Tačiau mergina nusprendė viską mesti, paklausė savo širdies ir pasirinko dirbti lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus Ryto progimnazijoje. Pasak merginos, visuomet save įsivaizdavusi dirbančią mokykloje. Nepaisant to, baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas, nusprendė savo jėgas išmėginti komunikacijos srityje. Šiandien mergina atvirai kalba apie pasirinkimus, profesinio kelio radimą ir mokytojo darbą.
Kodėl pasirinkote lietuvių filologijos studijas?
Lietuvių filologijos studijos buvo iš tiesų ta kryptis, kuria norėjau eiti, ir šiuo keliu einu iki šiol. Dar besimokydama mokykloje supratau, kad noriu tapti mokytoja. Kadangi mėgiamiausia pamoka buvo lietuvių kalba ir literatūra, daug klausimų nekilo.
Studijavote Lietuvos edukologijos universitete (dab. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje) lietuvių filologijos bakalauro ir lyginamosios lietuvių filologijos magistrantūros studijas. Kuo lietuvių filologijos studijos buvo naudingos Jūsų profesiniame kelyje?
Kasdien džiaugiuosi kiekviena diena, praleista universitete, – ir paskaitose, ir daugybėje veiklų po jų tarp universiteto sienų. Turėjau galimybę mokytis iš tikrų profesionalų ir Žmonių iš didžiosios raidės. Jie žavėjo erudicija ir stipriomis žmogiškosiomis vertybėmis. Įgyjau daug naudingos patirties, augau kaip asmenybė ir išsinešiau didelį žinių bagažą. Visos studijos tapo dalimi manęs, todėl, manau, kad kasdien galiu jas pritaikyti savo veikloje.
Nuo magistro studijų baigimo prabėgo dveji metai. Ar pasiilgstate universiteto? Galbūt galvojate apie doktorantūros studijas?
Apie grįžimą į akademinę bendruomenę mintys tikrai, neslėpsiu, nuolatos aplanko, ypač pastaraisiais metais. Ieškojimo ir atradimo džiaugsmo, diskusijų ir apmąstymų po paskaitų pasiilgau labiausiai. Todėl tikiu, kad į universitetą dar tikrai sugrįšiu.
Universitete buvote veikli studentė. Kaip mokslas, studijos, kultūrinė patirtis padėjo augti kaip asmenybei?
Viena naudingiausių ir reikalingiausių savybių mūsų visuomenėje yra puiki komunikacija. Tai apima ir gebėjimus rišliai bei įtaigiai dėstyti idėjas, ir kompetenciją rasti kelią į žmogaus širdį ir protą nepaisant jo amžiaus ar išsilavinimo. Visa mokslo, studijų ir organizacijų veiklos patirtis labiausiai padėjo ištobulinti komunikacinius gebėjimus. Be aktyvaus dalyvavimo universiteto gyvenime, manau, būčiau buvusi daug uždaresnė, ne tokia atvira pasauliui.
Dirbote komunikacijos specialiste, žurnaliste, kodėl baigus studijas pasirinkote šią profesiją?
Šalia lietuvių filologijos studijų taip pat turėjau ir žurnalistikos specializaciją. Būtent todėl baigusi studijas nusprendžiau pasitaikius puikioms galimybėms jomis pasinaudoti ir įgauti neįkainojamos patirties versle.
Brigita, kodėl nusprendėte palikti komunikaciją ir ateiti dirbti į mokyklą?
Darbas mokykloje buvo mano svajonė. Visi esame girdėję istorijų apie žmones, kurie sakosi nedirbantys, nes kasdien užsiima iš tiesų širdžiai mylima veikla. Man – tai darbas su mokiniais, diskusijos apie literatūrą, gramatikos galvosūkių sprendimas ir kūryba, kurios mokykloje niekuomet netrūksta.
Kaip Jus pasitiko mokyklos kolektyvas, mokiniai Jums pradėjus dirbti mokykloje?
Atėjusi į naująjį kolektyvą buvau priimta tikrai draugiškai ir sulaukiau daug palaikymo, naudingų patarimų. Žinoma, labiausiai pradžiugino pozityviai nusiteikę vaikai, kurie tikrai džiaugiasi, kad į mokyklas ateina dirbti ir jauni mokytojai. Ir man, ir jiems nesunku rasti bendrą kalbą, juk klausomės ir panašios muzikos, žiūrime tuos pačius filmus ir, žinoma, leidžiame nemažai laiko virtualioje erdvėje.
Ar lengva buvo vėl sugrįžti bei įsisukti į mokyklos gyvenimą?
Šis žingsnis buvo labai lauktas, tad sugrįžti ir vėl pradėti dirbti mokykloje buvo iš tiesų nesunku. Žinoma, prireikė poros savaičių suprasti mokyklos rutiną, vaikų charakterius ir polinkius. Tačiau šiuo metu jau galiu pasidžiaugti, kad viskas tikrai klojasi puikiai ir sklandžiai.
Koks didžiausias iššūkis dirbant mokykloje?
Didžiausiais iššūkis mokykloje man yra kasdien aplenkti pačią save. Juk net ir po puikios pamokos norisi rytoj vesti dar geresnę, sklandesnę ir įdomesnę. Tam tikrai negailiu nei laiko, nei jėgų, nors ne visuomet viskas klojasi kaip iš pypkės, bet svarbiausia – stengtis.
Įdomu, kokia esate mokytoja?
Tikriausiai į šį klausimą geriausiai atsakytų vaikai (šypsosi). Bet įsivaizduodama save jų vietoje manau, kad esu reikli, bet labai linksma mokytoja. Manau, kad mokykloje tikrai nereikia liūdėti, o juokas mums visiems ir visuomet į naudą. Kasdien rimtai mokomės, tad mokytojos šypsena per pamoką tikrai gali padėti įveikti ir sunkiausią užduotį.
Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena?
Mūsų visuomenėje, rodos, vis dar pasitaiko mitų, kad mokytojas tik dirba mokykloje, o po pamokų skaito knygas ir taiso vaikų darbus. Tai tik iš dalies tiesa. Dažniausiai mano dieną sudaro dvi dalys: pirmoji – ryto rutina ir darbas mokykloje pamokų metu, antroji – varijuojanti. Labai mėgstu žiūrėti filmus, išeiti pasivaikščioti visame Vilniuje, ne tik Senamiestyje, tad mane dažnai galima sutikti kino teatre ar, pavyzdžiui, Laisvės prospekte. Vilniuje gyvenu jau aštuntus metus ir nuolatos domėjausi Vilniaus naujienomis ir istorijomis, tad mėgstu su draugais išeiti pasivaikščioti ir papasakoti jiems smagių istorijų apie tai, kas vyko ir kaip keitėsi mūsų miestas. Juk tikrai ne visi esate apsilankę S. Gedos skvere, tiesa? O iš tiesų vertėtų.
Ar lengva šiuolaikinį moksleivį sudominti lietuvių kalbos gramatika, K. Donelaičiu ar A. Baranausku? Kokiais būdais bandote sudominti moksleivius ir juos įtraukti į pamokos procesą?
Per vieną paskaitą universitete lietuvių kalbos didaktikos dėstytoja Vilma Leonavičienė mums pasakė mintį, kurios nepamirštu iki šiol: „O kas jums sakė, kad gyvenime bus lengva? Niekas, tiesa? Nes gyvenimas ir neturi būti lengvas. Tuomet neaugi.“ Todėl manau, kad ir mokymosi proceso neturėtume vadinti lengvu ar sunkiu, nes nėra lengvų ir sunkių dalykų. Mūsų civilizaciją taip pat sukūrė žmonės, tad kiekvieno iš mūsų protas irgi gali tai perprasti ir sukurti dar daugiau dalykų. Per pamokas visuomet stengiuosi parodyti prasmę, kodėl mes mokomės gramatikos, kodėl nosinės raidės rašomos šaknyje, kodėl tai yra dar viena nuostabi žmogaus sukurta sistema, kodėl ir kaip ją galima perprasti pažvelgus iš skirtingų rakursų. Manau, kad tai yra vienas iš man būdingiausių metodų pamokose – nuolatinis bandymas atsakyti į klausimą: „Kodėl?“. Tuomet atsiranda ir kultūrinis kontekstas, gebėjimai, reikalingos žinios ir kompetencijos. Tokiose pamokose būna įdomu ir vaikams, o ir mokytoja būna dažnai nustebinta mokinių įžvalgų ir rezultatų.
Dažnai sakoma, jog Z kartos atstovai negali ilgai užsibūti vienoje darbo vietoje. Esate veikli asmenybė, ar, Jūsų nuomone, mokykla bus ta erdvė, kurioje liksite dirbti ilgam?
Žmogus planuoja, Dievas – juokiasi. Iš tiesų nenorėčiau kurti dešimtmečio planų, tačiau, jei visos aplinkybės susiklostys sėkmingai, švietimo sektoriuje tikrai liksiu. Šis sektorius dar turi daug tobulėti, kad taptų patraukliu darbdaviu, todėl ir norėtųsi palinkėti visiems mokytojams, o ypač mokyklų administracijų atstovams, būti atviresniems gerosioms praktikoms ir pradėti kurti pokyčius pirmiausiai nuo savęs.
Kaip manote, ką reikėtų daryti, jog jauni žmonės ateitų dirbti į mokyklą?
Jauni žmonės turi tikrai daug galimybių, todėl pasistengti reiktų iš tiesų stipriai, nepamirštant, kad konkuruojama ne tik Lietuvos rinkoje. Būtent todėl reikalingas puikus atlyginimas, ne pakankamas ar geras, o puikus, nes darbas tikrai to vertas. Dar būtinas palaikymas ir laisvė kurti. Atsakingas ir nuovokus mokytojas, gaudamas puikų atlygį ir laisvę, visą ugdymo procesą sugebės organizuoti įtraukiančiai ir šiuolaikiškai.
