Savaitgalį įvykęs “Vagnerio” grupuotės maištas, kad ir kaip apgailėtinai jis atrodytų, neabejotinai turės įtakos Rusijos gebėjimui tęsti agresiją prieš Ukrainą ir atremti jos vykdomą kontrpuolimą. Tačiau jis taip pat turės daug platesnį atgarsį. Vienas iš šių platesnių padarinių yra reikšmingas ir potencialiai lemiamas smūgis Maskvos pastangoms sutelkti paramą pasaulio pietų regionuose, dažnai vadinamuose “nevakarietiška dauguma” (Nezavisimaja gazeta, birželio 4 d.).
Prezidentas Vladimiras Putinas save pristatė kaip kovos su Jungtinių Valstijų “hegemonija” ir Vakarų dominavimu čempioną. Iš pradžių ši drąsi pozicija atrodė patraukli daugeliui populistų Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose bei buvo naudinga Kinijos vadovybei.
Plačioje Ukrainą remiančioje demokratinių valstybių koalicijoje buvo deramai pripažinta kovos su šiomis Rusijos intrigomis svarba, o staiga pademonstruotas V. Putino vidaus reikalų kontrolės silpnumas gali diskredituoti jo teiginius apie reprezentatyvesnės ir teisingesnės daugiapolės tvarkos skatinimą (Kommersant, birželio 23 d.).
Vienas iš labai svarbių šių nuomonių veiksnių yra Kinijos, kuri daug investavo į pasaulio pietų šalių vystymąsi ir stabilumą, pozicija. Pekinas veikiau įtariai, o ne palankiai vertino Maskvos manipuliacijas konfliktais, įskaitant įvairių “Vagnerio” grupuotės atšakų siuntimą (Carnegie Politika, birželio 22 d.).
Kremlius dėjo daug vilčių į esminio geopolitinio konflikto tarp Kinijos ir JAV eskalavimą, o neseniai įvykęs JAV valstybės sekretoriaus Antonijaus Blinkeno vizitas Pekine buvo išvadintas “bevaisiu” (Rossijskaja gazeta, birželio 19 d.).
Vėl atsivėrusi JAV prezidento Joe Bideno ir Kinijos prezidento Xi Jinpingo susitikimo perspektyva suvokiama kaip rimta problema, kuriai V. Putinas – kuris per itin įtemptą savaitgalį nerado tinkamos progos paskambinti savo “brangiam draugui” Xi – neturi sprendimo (Komsomolskaja pravda, birželio 2 d.).
Ne mažiau svarbi ir dviprasmiška Indijos pozicija. Pastaroji siekia atgaivinti savo buvusį Neprisijungusiųjų judėjimo lyderės vaidmenį ir Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje susilaiko nuo balsavimo dėl Rusijos agresiją smerkiančių rezoliucijų.
Indijos energetikos bendrovės rado galimybių pasipelnyti iš karo, importuodamos rusišką naftą su didelėmis nuolaidomis ir nepažeisdamos Vakarų sankcijų režimo (žr. EDM, balandžio 27 d.; Forbes.ru, birželio 17 d.). Tačiau šis trumpalaikis prekybos bumas negali kompensuoti neišvengiamo Rusijos ginklų eksporto sumažėjimo, nes Indijos karinė vadovybė nusivylė ginklų sistemų kokybe ir vis labiau baiminasi pasekmių, kurias gali sukelti priklausomybė nuo šio šiuo metu “okupuoto” [užsiėmusio] tiekėjo (RBC, birželio 23 d.).
Neseniai įvykusį Indijos ministro pirmininko Narendros Modi valstybinį vizitą JAV oficialioji Rusijos žiniasklaida nušvietė gana paviršutiniškai, nes Kremliui nerimą kelia Delyje išreikštas nepritarimas karui ir pakartota parama Ukrainos teritoriniam vientisumui (“Rossijskaja gazeta”, birželio 22 d.).
Kreipdamasis į JAV Kongresą M. Modi pabrėžė Indijos įsipareigojimą demokratijai, o “Vagnerio” maištas nušvietė faktą, kad autokratija Rusijoje toli gražu nėra stabili (Kommersant-FM, birželio 23 d.).
Regionas, kuriam Rusijos diplomatija teikia prioritetą, yra Afrika, o 2023 m. liepos pabaigoje Sankt Peterburge vyksiantis plačiai reklamuojamas Rusijos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas turėtų sustiprinti Maskvos įtaką, nepaisant akivaizdaus jos nesugebėjimo investuoti (Vedomosti, birželio 20 d.).
Vienas iš tradicinių Rusijos partnerių yra Alžyras, o jo prezidentas Abdelmadžidas Tebboune buvo neseniai vykusio Sankt Peterburgo tarptautinio ekonomikos forumo garbės svečias, dalijosi scena su V. Putinu ir pavadino jį “visos žmonijos draugu” (RIA Novosti, birželio 16 d.).
Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Cyrilas Ramaphosa taip toli nenuėjo, tačiau jo iniciatyva tarpininkauti tarp Maskvos ir Kijevo (kur per raketų smūgį viešinčių Afrikos lyderių grupė turėjo pasitraukti į slėptuvę) buvo aiškiai pakreipta Rusijos naudai (Nezavisimaja gazeta, birželio 20 d.). Ramafosa rugpjūčio mėn. Johanesburge surengs BRICS (laisva Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos Respublikos grupė) aukščiausiojo lygio susitikimą. Nors V. Putinui nepavyks dalyvauti jame dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo išduoto arešto orderio, Maskvoje šiltai sutikta šios laisvos organizacijos plėtros perspektyva (Tebboune išreiškė didelį norą prisijungti, o Iranas pateikė paraišką) (žr. EDM, balandžio 19 d.; Rossiiskaya gazeta, birželio 14 d.).
Tačiau nebuvo palankiai sutiktas Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išreikštas susidomėjimas dalyvauti Johanesburgo aukščiausiojo lygio susitikime stebėtojo teisėmis (RBC, birželio 22 d.).
Maskvą papiktino E. Macrono komentarai apie Rusijos bandymus destabilizuoti Afriką, tačiau patikinimai dėl “draugiškų ir konstruktyvių santykių” negali ištrinti tiesioginės patirties, kurią daugelis Afrikos valstybių patyrė susidūrusios su smurtaujančiais “Vagnerio” samdiniais (Izvestija, birželio 23 d.).
Po šokiruojančio maišto ši privati grupuotė gali būti išformuota, o Putinas gali bandyti nubausti jos vadovą Jevgenijų Prigožiną, nepaisant paskubomis suderėtos malonės. Nepaisant to, Rusijos specialiosios tarnybos neabejotinai įsteigs keletą kitų sukarintų ir kvaziprivačių įmonių nešvarioms ir destruktyvioms misijoms Afrikos konfliktų zonose vykdyti (Novayagazeta.eu, birželio 24 d.).
Neturėdama patikimų ekonominių priemonių, Rusijos užsienio politika remiasi savo galimybėmis manipuliuoti konfliktais, kad galėtų daryti įtaką. Netgi užsitęsusių derybų dėl “grūdų susitarimo” dėl kukurūzų ir kviečių eksporto iš Ukrainos patirtis daugumai suinteresuotų šalių parodė, kad Rusija gali būti svarbi problemos dalis, bet vargu ar gali kaip nors prisidėti sprendžiant sudėtingą maisto krizę pasaulio Pietuose (RIA Novosti, birželio 14 d.).
V. Putinui puikiai sekėsi atlikti krizės vadovo vaidmenį įvairiose vietovėse nuo Kazachstano iki Malio. Tačiau nesugebėjimas užkirsti kelio kelis mėnesius brendusiam maištui ir ryžtingai su juo susidoroti, nepaisant stiprios retorikos apie “išdavystę” ir “dūrį peiliu į nugarą”, sugriovė jo ir jo ištikimo gynybos ministro Sergejaus Šoigu reputaciją (Republic.ru, birželio 25 d.).
Dėl tokio silpnumo atskleidimo Putinui beveik neįmanoma apsimesti lygiaverčiu Xi partneriu ir ypatingu draugu arba kurti įvaizdį, kad jo autokratiniam valdymui visuomenė teikia daug platesnę paramą nei demokratiškai išrinktiems Brazilijos, Pietų Afrikos Respublikos ar Turkijos vadovams.
Besitęsiantys raketų smūgiai Ukrainos miestams negali pakeisti dabar įrodymais pagrįsto suvokimo, kad karas prieš Ukrainą prasidėjo remiantis klaidinančiomis prielaidomis ir buvo vykdomas nusikalstamomis priemonėmis. Pastarosios, tariamai, gali baigtis tik žlugus šokiruojančiai nekompetentingam ir giliai korumpuotam V. Putino režimui. Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui nebereikia pasikliauti savo nepaprasta įtikinėjimo galia bendraujant su įkyriais pasaulio pietų lyderiais; jis gali tiesiog paminėti birželio 24 d. įvykius.
Pavelas K. Bajevas – Eurasia Daily Monitor
