Šiandien, kai abejojančių kariuomenės reikalingumu beveik nėra (tiesa, pastaraisiais metais diskusijos dėl kariuomenės reikalingumo bent viešojoje erdvėje suaktyvėjo), sunku įsivaizduoti, kad tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, užtikrinti nors minimalų jos saugumą ir sukurti Lietuvos krašto apsaugos sistemą nebuvo paprasta.
Lietuvos kariuomenės (at)kūrimas: pirmieji žingsniai
Kariuomenės, kaip vieno iš svarbiausių valstybingumo požymių, kūrimui priešinosi Sovietų Sąjunga, be to, ir kai kurie tuometiniai Lietuvos politikai.
Kariuomenės (at)kūrimui neigiamai „pasitarnavo“ ir Lietuvos istorinė patirtis – 1940 m. okupacija, kuomet gerai aprūpinta kariuomenė nepasipriešino krašto okupacijai.
Pirmaisiais vėl nepriklausomos Lietuvos metais buvo bijoma ne tik kurti savo kariuomenę, bet apskritai tvyrojo baimė, vos prakalbus apie tarpukarines militaristines organizacijas.
Be to, kurti kariuomenę 1989–1990 m. buvo sudėtinga, dar ir dėl to, kad Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota sovietinė armija.
Todėl kariuomenė buvo kuriama įvedant ir sugalvojant naujus, jokiems tradiciniams kariuomenės kūrimo elementams nebūdingus bruožus.
Politinio (teisinio) sprendimo paieškos
Prieš 35-erius metus, pagrindine politine jėga Lietuvoje buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (toliau – LPS, Sąjūdis). 1988 m. birželio 3 d. įkurtas judėjimas savo veiklos pradžioje deklaravo esąs judėjimas, remiantis Sovietų sąjungoje Michailo Gorbačiovo pradėtą “pertvarkos” procesą.
Laikui bėgant, strateginiu Sąjūdžio tikslu tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
Tokia nuostata jau aiškiai buvo suformuluota oficialioje LPS rinkiminėje programoje.
Iki šio, aiškiai suformuluoto, tikslo Sąjūdis ėjo palaipsniui.
Palaipsniui kito ir LPS požiūris į kariuomenės reikalingumą. Šiame kelyje galima įžvelgti du raidos etapus: iki Kovo 11-osios ir po Kovo 11-osios.
Kitaip tariant, atskirti, ką Sąjūdis darė kaip visuomeninis judėjimas nuo Sąjūdžio kaip politinės jėgos formuojančios atkurtos valstybės pamatus.
Apie požiūrį į karines struktūras LPS dokumentuose ir narių pasisakymuose pirmuoju laikotarpiu (iki Kovo 11-osios) kalbėti nėra paprasta. Didesnis dėmesys tuo metu buvo skiriamas apibrėžti sovietinės kariuomenės statusą Lietuvoje ir Lietuvos jaunuolių tarnybą Lietuvos teritorijoje.
Beje, jaunuolių, savavališkai pasitraukusių iš sovietinės kariuomenės ar besislapstančių nuo karinės tarnybos, apsauga buvo kone vienintelis argumentas vertęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Toliau – LR AT) priimti keletą svarbių teisės aktų, padėjusių kurti krašto apsaugą jau antrajame etape (po Kovo 11-osios).
Tam tikslui (suteikti galimybę Lietuvos jaunuoliams tarnauti Lietuvos teritorijoje, nacionalinėse karinėse formuotėse) įgyvendinti, kaip įvardinta bendrojoje LPS programoje 1988 m., jų siekis buvo atgaivinti lietuviškų karinių dalinių tradicijas, nacionalinės karininkijos ruošimo institucijas.
Ši nuostata buvo įrašyta ir visuose parengtuose Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos keitimo projektuose.
Vėliau, 1989 m. pabaigoje, ruošiantis rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, rinkiminėje Sąjūdžio programoje tarp svarbiausių Sąjūdžio uždavinių vidaus politikoje buvo ir siekis sukurti krašto apsaugos sistemą, įkurti Krašto apsaugos ministeriją (toliau – KAM).
Dar kartą pabrėžta, kad LPS sieks pakeisti Lietuvos TSR Konstitucijos 29 – ąjį ir 30 – ąjį straipsnius dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų ir panaikinti 61 – ąjį straipsnį dėl Lietuvos TSR piliečių pareigos tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose.
Laimėjus rinkimus ir paskelbus Kovo 11-osios aktą, pasikeitė ir nuostatos karinių organizacijų atžvilgiu.
Pradėti registruoti savanoriai, turėję saugoti svarbiausius valstybės objektus, patvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos įstatai, pradėtą diskutuoti ir apie kariuomenę.
Priimti sprendimai, kad Lietuvos jaunuoliai neprivalo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje ir kad sovietų karinių komisariatų veikla Lietuvoje nutraukiama.
Visgi, Krašto apsaugos ministerijos sukūrimui buvo pasipriešinta.
Pirmas bandymas įkurti KAM buvo 1990 m. kovo 23 d., kai LR AT, tvirtinant pirmąją Lietuvos Respublikos vyriausybę, tuometinė ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė krašto apsaugos ministru siūlė paskirti LR AT deputatą Vidmantą Povilionį.
Tačiau tiek jo, tiek ir apskritai Krašto apsaugos ministro paskyrimui buvo pasipriešinta, teigiant, kad šiuo metu sukurta kariuomenė vis tiek su niekuo nesugebės kariauti, o ministerijos kūrimas gali labai sunervinti buvusius „šeimininkus“ ir būtų argumentas prieš Lietuvos pripažinimą derybose su Rusija.
Be to, buvo laikomasi LPS koncepcijos, kad Lietuva bus neutrali valstybė.
LR AT nepatvirtinus krašto apsaugos ministro ir atsisakius įsteigti Krašto apsaugos ministeriją, visiškai kariuomenės kūrimo atsisakyta nebuvo. 1990 m. balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas (toliau – KAD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurio generaliniu direktoriumi buvo paskirtas LR AT deputatas Audrius Butkevičius.
Vienas pagrindinių KAD uždavinių buvo sukurti krašto apsaugos koncepciją. B
eje, šitie trys žodžiai „krašto apsaugos koncepcija“ tapo savotišku koziriu kai kuriems AT deputatams, nepritariantiems bet kokioms pastangoms kurti krašto apsaugos sistemą.
„Koncepcijos“ nebuvimas arba priešo neįvardijimas, buvo pagrindinis priekaištas pristatant bet kokį teisės akto projektą susijusį su kuriama krašto apsauga.
Ar tai būtų Pasienio apsaugos, ar karinės prievolės ir pan. įstatymas.
LR AT deputatai kariuomenės kūrimo klausimu buvo pasiskirstę į dvi stovyklas: radikalus (nepritariančius bet kokiems bandymams (at)kurti karines struktūras), kurių požiūrį galima būtų apibūdinti citata: „Geriausia Lietuvos gynyba – tai būti pacifistais todėl, kad mūsų kariuomenė nuo nieko mūsų pačių neapsaugos“ ir nuosaikiuosius, kurie iš esmės nebuvo prieš atsargų (stipriai Maskvos nenervinant) krašto apsaugos kūrimą, remiantis savanoriškumo ar profesinės karo tarnybos principais suformuotomis nedidelėmis karinėmis struktūromis, skirtomis užtikrinti bent minimalią sienų kontrolę.
Pastarasis požiūris buvo nulemtas kelių dalykų: istorine patirtimi (kai Lietuvos kariuomenė 1918 m. buvo kuriama savanoriškumo pagrindu) ir tokiu net šiomis dienomis gaju argumentu, kad kariuomenė daug kainuoja, todėl geriau tuos finansus skirti socialinėms reikmėms.
Realūs veiksmai
Vykstant šioms diskusijoms kariuomenės (at)kūrimas jau buvo prasidėjęs. Atsikuriančių Lietuvos karinių struktūrų užuomazga reiktų laikyti LPS saugos būrius, kurių nariai dėl ryšimo žalio raiščio buvo vadinami žaliaraiščiais. Ši struktūra susiformavo 1988 m., siekiant apsaugoti Sąjūdžio renginius nuo galimų provokacijų iš sovietinių institucijų pusės. Būtent Kauno Sąjūdžio žaliaraiščių tarpe kilo idėja atkurti Lietuvos šaulių sąjungą (oficiali atkūrimo data – 1989 m. rugsėjo 20 d.). Nemaža dalis žaliaraiščių, sumažėjus Sąjūdžio renginių, po Kovo 11-osios atsiliepė į kvietimą registruotis savanoriais, iš kurių vėliau susiformavo Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (toliau – SKAT), kuri oficialiai buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Iš žaliaraiščių po Nepriklausomybės atkūrimo išaugo ir pirmoji įteisinta struktūra – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnyba, kuri oficialiai įkurta 1990 m. kovo 20 d.
Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento kariai išsirikiavę Aukščiausiosios tarybos pastate. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-18500
Lietuvos šaulių sąjungos nariai Aukščiausioje Taryboje Sausio įvykių metu. 1991 m. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-20707
SKAT Kauno rinktinės savanoriai pratybose Prienų poligone. 1991 m. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-20270
Verta pastebėti, kad tiek beatsikurianti Lietuvos šaulių sąjunga, tiek pirmos savanorių akcijos iššaukė ir reakcijas iš Maskvos pusės, ko labiausiai bijojo ir LR AT deputatai, besipriešinę krašto apsaugos ministro paskyrimui.
SKAT Kauno rinktinės savanoriai Kauno Karininkų Ramovėje (Kauno Karininkų Ramovės “šturmas” buvo viena iš savanorių akcijų. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-18776
Nežiūrint šių, labiau iš apačios kylančių, iniciatyvų tikrasis kariuomenės (at)kūrimas prasidėjo tik įkūrus Krašto apsaugos departamentą ir jis vyko gana greitai, dažnu atveju pirmiau kažką padarant, o tik po to tai įteisinant.
Kitaip tariant, praktiniai veiksmai labai dažnai aplenkdavo politikų sprendimus.
Štai, didžiausios, šiuo metu, Lietuvos kariuomenės dalies – Sausumos pajėgų kūrimas prasidėjo nuo karinio techninio-sporto klubo (įkurtas 1990 m. gegužės 31 d., KAD generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1), tapusio Mokomojo junginio (įkurtas 1991 m. vasario 22 d.) pirmtaku.
Tiek, karinio techninio sporto klubo, tiek Mokomojo junginio vadu buvo paskirtas Česlovas Jezerskas.
1991 m. rudenį pasikeitus politinei situacijai Maskvoje, savo ruožtu, Mokomasis junginys buvo performuotas į Greitojo reagavimo brigadą (1991 m. lapkričio 14 d.), kuriai 1992 m. birželio 6 d. suteiktas „Geležinio Vilko“ vardas.
Vienas pagrindinių valstybės suverenumą įrodančių požymių yra valstybės sugebėjimas kontroliuoti savo sienas.
Sienų apsauga ir Pasienio apsaugos tarnybos kūrimas buvo vienas iš svarbiausių pirmųjų krašto apsaugos kūrėjų užduočių, to reikalingumą matė ir tie politikai, kuriems kariuomenės reikalingumas buvo diskutuotinas klausimas.
Tik pradėjusiam kurtis KAD buvo patikėta pradėti saugoti valstybinę Lietuvos sieną. Departamentas turėjo perimti 1747 km sausumos, 99 km jūrų sienos ir oro erdvės kontrolę.
Tam užtikrinti besikuriančioje Lietuvos krašto apsaugos sistemoje, buvo įkurta Pasienio apsaugos tarnyba (toliau – PAT), kurios viršininku 1990 m. spalio 15 d. paskirtas V. Česnulevičius. Iki pirmojo šaukimo į privalomąją krašto apsaugos tarnybą ši struktūra buvo kuriama profesionalios kariuomenės pagrindu.
Pirmame etape į ją dirbti buvo priimami tam darbui tinkantys, ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą turintys asmenys.
Nežiūrint visų teigiamų dalykų ir pastangų įdėtų kuriant PAT ir bandant užtikrinti ekonominę Lietuvos sienos apsaugą, pats sienos kontroliavimas nebuvo lengvas uždavinys.
Visų pirma dėl to, kad Sovietų Sąjunga apie Lietuvos sienų kontrolę nenorėjo net girdėti.
Lietuvos pasieniečių postų statymas, ypač Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje, iššaukdavo didžiausią nepasitenkinimą: postų deginimus, pasieniečių mušimą, pagaliau Medininkų žudynes.
Viena iš rimtesnių problemų besikuriančiai Lietuvos kariuomenei buvo karininkų ir karių ruošimas.
Didžiąją dalį pirmųjų karininkų sudarė buvę sovietinės armijos, esantys atsargoje ar prasidėjus Sąjūdžiui iš tarnybos pasitraukę karininkai lietuviai.
Savi karininkai Krašto apsaugai buvo ruošiami dviejose vietose: Lietuvos karininkų kursuose ir Lietuvos karo akademijoje.
Pirmus karininkus krašto apsaugai ruošti nuspręsta 1990 m. gruodžio 20 d., įsteigus 4 mėnesių trukmės Lietuvos karininkų kursus Kaune.
Iki 1993 m. kovo 19 d. kuomet buvo įsteigta Krašto apsaugos puskarininkių mokyklą, šie, Kaune veikę, kursai parengė virš 600 karininkų, kuriems buvo suteikti jaunesniojo leitenanto laipsniai.
Lietuvos Respublikos Karininkų kursų viršininkas plk. Bronislovas Vizbaras (1-as iš kairės) ir kursų viršininko pavaduotojas mjr.
1992–1993 m. buvo sparčiai kuriamos naujos Lietuvos kariuomenės pajėgos. 1992 m. sausio 2 d. atkurta Lietuvos karo aviacija – suformuota Krašto apsaugos aviacijos tarnyba. Pirmasis lėktuvas su karo oro pajėgų ženklais pakilo jau vasarą, birželio 18-ąją.
Organizuojant karinį mokymą 1992 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje duris atvėrė Krašto apsaugos mokykla.
1992 m. lapkričio 1 d. įkurta Karinių jūrų pajėgų flotilė, jai perduoti anksčiau suformuoto Atskirojo laivų diviziono laivai ir įranga. 1991 m. sausio 17 d. oficialiai įkurta SKAT, po metų veiklos buvo gerai struktūrizuota ir skaitlingiausia Krašto apsaugos sistemos struktūra, kuri per 1991–1992 metus išaugo nuo kelių šimtų iki 7000 karių.
Lietuvos kaip ir kiekvienos kitos kariuomenės uždavinys buvo aiškus – ginti valstybę arba, kitaip sakant, neleisti, kad pasikartotų 1940 m. situacija.
Pagrindiniai Lietuvos gynybos uždaviniai, anot A. Butkevičiaus buvo:
1. Bet kokia kaina parodyti, kad Lietuvos užpuolimas yra ne socialistinė revoliucija, o tikras puolimas, t. y. padaryti tai, ko nepadarė Lietuvos kariuomenė 1940 m.;
2. Laiko uždelsimas iki 1 mėnesio, kad būtų įmanoma sulaukti pagalbos;
3. Nesugebėjus apginti krašto, organizuoti diversinį karą, t. y. naudojant pilietinio, civilinio pasipriešinimo metodus neleisti okupantui sukurti marionetinės valdymo sistemos.
Iki 1994 m. Lietuvoje buvo sukurtos visų rūšių karinės dalys: sausumos kariuomenė, Karinės jūrų pajėgos bei Karinės oro pajėgos.
Tačiau dėl menkos materialinės bazės, pagrindinių įstatymų, kurie įvardintų jų vietą valstybėje bei nusakytų pagrindines funkcijas, nebuvimo jos negalėjo gerai funkcionuoti.
Iki 1992 m. šių karinių padalinių net nebuvo galima įvardinti kaip Lietuvos kariuomenės, kadangi iki tų metų nebuvo ir pačio kariuomenės įstatymo.
Formaliai Lietuvos kariuomenė Aukščiausios Tarybos sprendimu buvo atkurta tik 1992 m. lapkričio 19 d.
***
Nuotraukų autorystė
Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos kariai Medininkų pasienio poste. 1991 m. Aut.: Jonas Rimkevičius. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-23610
Lietuvos Respublikos Karininkų kursų klausytojų ir dėstytojų rikiuotė VDKM sodelyje. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-19488-10
Stanislovas Adamonis. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-19488-1
Visos nuotr. VDU karomuziejaus archyvo
