Lietuvoje renesansą išgyvena savitarnos valgyklos: jų sparčiai daugėja tiek kurortuose, tiek didmiesčiuose. Nors atrodytų, kad jas renkasi tie, kurie ieško kur papietauti pigiau, tačiau tai – tik dalis tiesos.
Atsirado daugiau pinigų ir žinių
„Valgyklų daug buvo sovietmečiu, tačiau keičiantis santvarkoms didelė dalis jų neišsilaikė. O likusios priminė ne itin smagius laikus arba tiesiog neatitiko daugelio žmonių lūkesčių dėl nusidėvėjusios įrangos ar nepakankamai kokybiško maisto. Todėl buvo ne itin populiarios.
Tačiau pati savitarnos valgyklos koncepcija tikrai yra patogi dirbančiam žmogui, norinčiam greitai pavalgyti šilto ir pakankamai kokybiško maisto. Todėl atsiradus daugiau pinigų investicijoms į modernias maisto gamybos, laikymo ir klientų aptarnavimo technologijas, sukaupus žinių apie tokio verslo pavyzdžius Vakarų Europoje, pas mus prieš keletą metų vėl imta atidaryti nemažai tokių maitinimo įstaigų.
Ir jos, panašu, visai sėkmingai gyvuoja ir yra vertinamos klientų“, – apie naujos tendencijos priežastis pasakojo verslo plėtros klausimais konsultuojančios bendrovės „AG Consulting“ atstovas Andrius Ščerbavičius.
Vilioja galimybė rinktis
Valgyklų mėgėju prisistatantis kaunietis Jonas Palys yra aplankęs daugelį ne tik Kauno, tačiau ir Lietuvos valgyklų.
„Valgykloje gerai tai, kad susirenki maisto produktus kaip „Lego“. Aišku, ir čia būna skirtingi variantai ir kai kurios to nedaro. Bet yra tokių, kur, jei nori kotleto su grikiais, tai gauni su grikiais, nori su bulvių koše – gauni su bulvių koše. Nėra tokios procedūros, kaip kavinėje: užsisakai ir lauki“, – sakė J.Palys.
Savitarnos valgyklas, pasak pašnekovo, pietų pertraukai renkasi tie, kurie nemėgsta maisto kaip „procedūros“.
„Man, pavyzdžiui, maisto valgymas trumpina gyvenimą. Reikia pavalgyti greitai ir pamiršti“, – kalbėjo J.Palys.
Tačiau jei savitarnos valgykloje padėklą „konstruoji“ pats, kaina gali išaugti ir, pavyzdžiui, iki penkių eurų, kai tuo tarpu paprastoje kavinėje dienos pietus galima užsisakyti už pusketvirto-keturis eurus. Todėl, J.Palio nuomone, vis tik kaina nėra pagrindinis rodiklis, kuris traukia žmones čia užsukti.
Svarbiausia – greitis
Paliui pritaria ir kavinės-valgyklos „Kolegos“ vadovas Dainius Paulauskas. Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ esančios maitinimo įstaigos darbo principas yra operatyvumas.
„Pas mus yra valgyklos tipas, kai eini su padėklu palei eilę patiekalų ir sakai aptarnaujančiai darbuotojai ko nori – taip žmogus pats yra savo lėkštės šeimininkas.
Viskas yra greityje ir aptarnavimo laikas yra pagrindinis mūsų darbo kriterijus. Nuo to laiko, kai žmogus ateina iki tol, kol jis atsisėda valgyti, turi praeiti ne daugiau, nei šešios minutės“, – pasakojo D.Paulauskas.
Tiek Kaune, tiek Ukmergėje maitinimo paslaugas teikiančių kavinių vadovas sako, kad tokiu principu dirba jau daugiau nei 5 metus ir šis sprendimas pasiteisino.
Pietų pertrauka – ne tik pavalgymui
Mažiau laiko valgymui sugaištantis žmogus, dalį pietų pertraukos gali paskirti kitiems reikalams.
„Gal žmogus nori atsipūsti, pavalgęs dar ramiai kur nors išgerti arbatos, kam nors paskambinti, pasišnekučiuoti su kolega, nupirkti žmonai dovaną ar pagaliau – ramiai pabūti pats su savimi“, – svarstė pašnekovas.
Pietų kaina, sako D.Paulauskas, nėra itin svarbi, jei ji, žinoma, proto ribose. Tačiau greitus pietus mėgstantys žmonės vertina ir kokybę, todėl tai – antras svarbus kriterijus.
„Todėl mūsų maistas – kaip namuose. Pavyzdžiui, jei šaltibarščiai yra per tiršti, mes į juos pilame ne vandenį, o tikrą kefyrą ar pieną. Pomidorus ne šiaip pjaustom, o iš vakaro marinuojame. Sriubai sultinį verdame patys, o ne naudojame buljoną kubeliuose.
Cheminių maisto priedų savo virtuvėje nenaudojame. Pavyzdžiui, kalbat apie cepelinus, jie gaminami pagal mūsų pačių sukurtą receptą. Tobulinome jį septynerius metus, kol galiausiai esame patenkinti ir patys“, – kalbėjo D.Paulauskas.
Informacija paimta iš: urmas.net
