Laikas sau yra nuostabus dalykas. Ramia sąžine snūstelėti vidury dienos, išeiti pasivaikščioti nesistengiant kartu ir užsukti sutvarkyti reikalų ar nueiti į masažą ne tada, kada skauda nugarą, o tiesiog tam, kad būtų malonu. Jei dar turite mažų vaikų, tokį laiką per maža pavadinti nuostabiu, tai labiau yra fantastika. Nors iš tiesų, tai net ne fantastika – tiesiog tokio laiko praktiškai nebūna ir sunku atminti, ar buvo kada nors. Pažįstama? Tuomet šios eilutės jums, nes kokybiškas laikas sau – būtina sąlyga psichinei ir fizinei sveikatai. Kaip jo atrasti?
Mintimis dalijasi psichologas, dėmesingumo mokytojas Paulius Rakštikas.
Aš ir laikas
Kartais manome, kad kiti turi daugiau laiko. Dirba mažiau, atostogauja daugiau ir iš viso – kitų tiesiog geresnė situacija. Todėl jie taip ir gali! Ši mintis mums dažnai skamba gana įtikinamai ir nuoširdžiai norime ja tikėti, nes tai savotiškas pasiteisinimas, kodėl man, mano akimis, to laiko lieka mažiau. Visgi tiesa yra visai kitokia: mes visi paroje turime vienodai laiko ir visas laikas yra mūsų. Jau ir patys girdite savo replikas, kad reikia eiti į darbą, dirbti viršvalandžius, suspėti per kamščius ir t. t. ir jūs tikrai nejaučiate, kad šis laikas yra jūsų – juk tiek pareigų laukia kasdien. Tačiau priminkite sau, kad absoliučiai viską (kokia bus jūsų diena) pasirinkote patys. Netgi laiko sau neturėjimas yra irgi pasirinkimas. Puikiai suprantu, kad tokią žinią gali būti sunku priimti, nes mes patys nesirenkame viršvalandžių ir tikrai nesirenkame važiuoti per kamščius – taip tiesiog reikia daryti. Bet ar tikrai?
Pirmas žingsnis: pripažinti savo pasirinkimą, įskaitant nemėgstamas veiklas, pareigas ir prievoles.
Laiko tėkmė
Pripažinus ne itin malonų, bet svarbų visos kasdienybės pasirinkimą verta pagalvoti apie kai ką malonaus. Galime prisiminti, kaip mūsų gyvenime atsirado mums svarbiausi dalykai. Kai kuriems tai artimi žmonės, vaikai, kitiems – įgytos kompetencijos, pasiekimai, laimėjimai ar netgi materialūs dalykai. Tikiu, kad nė vienas jų neatsirado akimirksniu, tarsi pamojus stebuklinga lazdele. Pasiekimai ir geidžiamos svajonės bręsta lėtai, jau net nekalbant apie žmones ir santykius. Kitaip to tiesiog nevertintume! Todėl svarbu sau priminti, kad vertingi dalykai neatsiranda akimirksniu. Kartais net ir vertiname ne pačius pasiekimus, o būtent ilgą kelią iki jų. Nereikalaukime iš savęs staigių pokyčių tuoj pat ir šis leidimas atsipalaiduoti nuims dalį įtampos, kurią patys sukeliame sau reikalaudami per daug.
Antras žingsnis: pripažinti, kad ne visi dalykai pasiekiami tuoj pat. Kurti laiką sau irgi reikia išmokti.
Laiko sau suvokimo spąstai
Laikas sau dažnai suvokiamas kaip kažkas ypatingo – atostogos, savaitgalis ar bent jau laisva darbo diena. Tai siauras ir klaidingas supratimas, trukdantis tokio laiko susikurti kasdien. Iš tiesų, visų geidžiamo laiko sau – laisvės nuo prievolių, rutininių darbų, buities, kitų žmonių norų galima rasti. Tokia pauzė sau gali trukti keliolika ar bent kelias minutes ir reguliariai praktikuodami išmoksite rasti sau laiko, įgysite unikalios patirties, kuri gali būti naudingesnė už ilgas atostogas. Skamba netikėtai? Jūsų vidiniam skepsiui tik užduosiu klausimą, ko labiau norėtųsi: puikių mėnesio atostogų vidurvasaryje sunkiai pradirbus ištisus metus ar geriau įgūdžio dirbti nepersidirbant? Tikiu, kad norėtųsi abiejų: ir nepersidirbti, ir atostogų.
Trečias žingsnis: įsisąmoninti, kad laiko sau galimybės glūdi kasdienybėje, o ne atostogose.
Nesibaigiančio malonaus darbo mitas
Juk esate girdėję, kad užtenka dirbti mėgstamą darbą ir jums nereikės atostogų, gyvenimas bus tiesiog pasaka. Netiesa. Nors maloni veikla iš jūsų galbūt atima mažiau energijos, tai nereiškia, kad poilsis tampa nereikalingas. Dirbdami stengiamės, siekiame, norime tobulumo ir visa tai reikalauja mūsų ne tik fizinių, bet ir psichinių resursų. Kokybiškas poilsis siejamas su atvirkštiniu procesu: atsisakymo siekti konkrečių tikslų, labiau susitelkiant į procesą, nesistengiant, kad gautume būtinai tobulą rezultatą. Paprastas pavyzdys būtų toks: kai einame parku skubėdami į autobusą (siekiame tikslo), tai nėra poilsis. Tačiau, jei tuo pačiu keliu lėtai eisite nesistengdami kur nors nueiti, o tiesiog mėgausitės stebėdami rudenėjančius medžius, jausite, kaip atstatote savo vidinius resursus. Darbo ir poilsio atskyrimas gali būti paprasčiausias įsivardijimas, ką jūs šiuo metu darote ir ketinate daryti: dirbti ar ilsėtis?
Ketvirtas žingsnis: Aiškiai atskirkite darbą ir poilsį. Netgi malonų darbą ir poilsį.
Kasdienybės pauzė
Kiekviena mūsų laiko akimirka nėra nei darbas, nei poilsis savaime. Galime šias akimirkas įsivaizduoti kaip eilę išrikiuotų tuščių indų, o mes tarsi pildome kiekvieną kuo pasirenkame: darbu ar poilsiu. Toks vaizdinys gali padėti suvokti, kad poilsio akimirkai kartais gali užtekti labai nedaug. Pietų metas turėtų būti gryniausias poilsis. Bet ar jis toks būna? Jei paskubomis nubėgame pietauti su kolegomis, pietūs tampa kita darbo forma. Kavos pertraukos, važiavimas automobiliu, net laikas su savo vaiku ar mylimuoju tikrai dažnai turi daugiau darbo nei poilsio elementų. Šioje vietoje tiktų prisiminti praktišką išminčių Konfucijų, kuris išminties kvietė ieškoti paprasčiausioje kasdienybėje. Jei valgai – valgyk. Jei mėgaujiesi kava ar arbata – nedaryk to paskubomis ar atlikdamas kitus veiksmus. Kiekvieną darbo valandą galime rasti 5 minutes sau paprasčiausiam atokvėpiui nuo veiklos: pažiūrėti pro langą, pasukioti pečius ir pajusti kūną, padaryti mini mankštą, išgerti vandens, pajusti savo kvėpavimą užsimerkus ir t. t. Tiesiog kelios akimirkos, tačiau svarbiausia – reguliariai kasdien keletą kartų. Toks nuolatinis atokvėpis nuo rutinos primintų, kad laiko sau visuomet yra.
Penktas žingsnis: atraskite galimus poilsio momentus ir formas kasdienėje rutinoje. Jei sunku juos prisiminti darbų įkarštyje – pasinaudokite priminimo funkcija telefone.
Atostogos skirtos atostogoms
2–3 savaitės nepertraukiamų atostogų per metus yra labai reikalingos. Bet kiek tų atostogų lieka po visų neužbaigtų darbų užbaiginėjimo… arba dar blogiau: „įsidėsiu darbo kompiuterį dėl visa ko.“ Apvagiame save ir artimuosius vidury atostogų. Lygiai tas pats su savaitgaliais, kuriuose dažnai lieka tik dvi valandos sau, vietoj dienos ar dviejų. Visi šie savęs apvaginėjimai kaupiasi ir žmogus papuolęs į tokias aplinkybes, kai iš tiesų gauna pakankamai laisvo laiko sau, jaučiasi suglumęs, tarsi nevertas to, tarsi dar kažką reikia padaryti. Priminkime sau, kad užbaigti darbų realiai neįmanoma, o šios idėjos vaikymasis tik kuria mums įtampą, dėl kurios nukenčia ir artimieji.
Šeštas žingsnis: neaukokite įprasto poilsio laiko dėl jokių aplinkybių.
Laikas sau yra mažas vaikas
Laiko sau susikūrimas yra meilės sau išraiška, o meilė sau yra pamatas ir kitų meilei. Poilsis yra tarsi kokybiško darbo pamatas, be kurio net ir mėgstamas darbas praranda skonį, o nemėgstamas tampa nuolatine kančia. Šeimoje artimiesiems mes irgi esame reikalingi pačios geriausios formos, juk nenorime jiems savęs pasiūlyti pavargusių ir dėl to liūdnų. Todėl laiko sau susikūrimas gali būti ir bendras tikslas aptariant tai su visais šeimos nariais. Laiko sau reikia kiekvienam šeimos nariui atskirai, o tuomet ir bendras laikas bus visiškai kitoks. Laikas, praleistas laukinėje gamtoje, padeda labiau atsitraukti nuo mieste pasilikusių rūpesčių, leidžia greičiau atsipalaiduoti ir pajusti vidinę ramybę. Skubančioje kasdienybėje ramybę gali padėti išsaugoti ir laiko bei mokslo patikrinti augalų mišiniai, pavyzdžiui, iš ramunėlių, melisų, pipirmėčių, apynių ir valerijonų, kurie natūraliu būdu prisideda prie vidinės harmonijos išlaikymo organizme.
Septintas žingsnis: čia ir dabar susidarykite planą kokybiškam laikui sau – bent keturi dienos momentai kasdien ir nors pusvalandis ryte ar vakare; dvi valandos bet kurią darbo dieną reguliariai; pilna savaitgalio diena ir galbūt dvi savaitės atostogų per artimiausią pusmetį. Saugokite šį laiką kaip mažą jautrų vaiką, nuo visų aplinkos ir savo paties kaprizų.
