Ką tik paminėjome Rusijos agresijos prieš Ukrainą metines. Bet nevalia pamiršti ir kitų datų. Šių metų vasario 25 dieną sukako trisdešimt vieneri, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Karabacho Chodžaly (Khojaly) miestelį Azerbaidžane ir išžudė 613 beginklių jo gyventojų, daugiausia moterų, senukų ir vaikų. Lietuvos viešojoje erdvėje ši sukaktis beveik neatsispindi, o kai kurie šiame kontekste aidintys pareiškimai gerokai glumina.
Gi Lietuvos politikai, įskaitant Tarpparlamentinę ryšių su Armėnija grupę, kuriai vadovauja Seimo ateities komiteto vadovas Raimundas Lopata, akcentuoja visai kitus dalykus. Antai buvo viešai pareikšta, jog Azerbaidžanas esą blokuoja vadinamąjį Lačino koridorių, kuriuo vis dar Armėnijos (Rusijos sąjungininkės) okupuota Kalnų Karabacho dalis susisiekia su pačios okupantės teritorija.
Azerbaidžanas teigia, kad kelią blokuoja protestuojantys gamtosaugininkai, o oficialusis Jerevanas ir jį remiantys Lietuvos politikai tai neigia bei baugina pasaulį galima humanitarine katastrofa.
Kaip ten bebūtų, konflikto istorija prasideda dar praėjusio amžiaus pabaigoje. 1988 metais, kai daugelis buvusios Sovietų Sąjungos pavergtų tautų ėmė siekti nepriklausomybės, Armėnijos nacionalistams svarbesnis buvo teritorijų prisijungimo klausimas ir svajonės apie „Didžiąją Armėniją”. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Armėnija užgrobė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir Nachičevanės sritį, atimdama apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. Po ten įvykdytų etninių valymų ir masinio civilių bėgimo azerbaidžaniečių šiose srityse neliko visai.
Savo prigimtimi ši idėja labai primena nacių Vokietijos vykdytą gyvybinės erdvės (Lebensraum) kūrimo projektą ir siekį konsoliduoti visas teritorijas, kur gyveno etniniai vokiečiai arba Kremliaus „rusų pasaulio” projektą, kuris šiandien visu grožiu skleidžiasi Ukrainoje.
Dalį prarastų teritorijų Azerbaidžanas pajėgos pernai atsikariavo, nes Ukrainoje įklimpusi Rusija neparėmė savo senų draugų taip stipriai, kaip šie norėtų. Primintina, kad JTO Saugumo taryba yra priėmusi net tris rezoliucijas, ragindama išvesti okupacines Armėnijos pajėgas iš okupuotos suverenios Azerbaidžano teritorijos. Už tai yra balsavusi ir Lietuva.
Žinomas Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis, tyrinėtojas Mahiras Gamzajevas prieš dešimtmetį rašė: „Iki 1993 metų pabaigos Armėnija okupavo didelę dalį Azerbaidžano Respublikos teritorijos, kurioje iki agresijos pradžios gyveno beveik 800 tūkstančių žmonių – 650 tūkstančių azerbaidžaniečių bei kitų islamą išpažįstančių Azerbaidžano gyventojų, ir 140 tūkstančių armėnų. Šiuo metu okupuotose žemėse armėnų gyvena tiek pat, kiek jų buvo ir prieš dvidešimt metų, o azerbaidžaniečių neliko ne vieno – visi jie buvo arba išžudyti, arba išvaryti iš gimtųjų namų. Jei tai nėra etninis valymas – kas gi tada tai yra?”
Bet grįžkime prie to, kas nutiko Chodžaly (Khojaly) miestelyje prie tris dešimtis metų, nes tai azerbaidžaniečių tautai toks pat nepamirštamas skaudulys, kaip mums, pavyzdžiui Rainių skerdynės, kurias Lietuvoje 1941-aisiais organizavo sovietai.
Taigi, naktį iš vasario 25-os į 26-ą armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, sunaikino vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly (Khojaly). Tarp minėtų 613 nužudytųjų buvo 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, 155 dingo be žinios ir jau neabejotinai laikytini žuvusiais. Pats miestelis buvo visiškai sunaikintas.
Šiandien daug kalbantys ir graudenantys apie Lačino koridoriaus blokadą ir galimą humanitarinę katastrofą balsai (tarp jų ir Lietuvoje) galėtų prisiminti kai kurias trisdešimties metų senumo tragedijos aplinkybes. Jos ne kartą buvo aprašytos Lietuvos, Vakarų ir net Rusijos (tiesa, valdžioje tada dar nebuvo Vladimiras Putinas) spaudoje.
Minėto, nuo žemės paviršiaus nušluoto, miestelio gyventojams niekas jokio humanitarinio koridoriaus nė nemanė suteikti. Antai, „Armėnai sušaudė į Agdamo pusę vykstančią pabėgėlių koloną…. Generolas Poliakovas pareiškė, kad 103 armėnų tautybės kariškiai, tarnavę 366-ajame pulke, liko Kalnų Karabache”, – anuomet rašė „Financial Times”.
„Vaizdo kamera parodė vaikus nupjautomis ausimis. Vienai pagyvenusiai moteriai buvo nukirsta pusė veido. Vyrai buvo skalpuoti… Majoras Leonidas Kravecas: „Aš pats mačiau kalvoje apie šimtą lavonų. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur buvo matyti nepaprastai žiauriai nužudytų moterų, vaikų ir senelių lavonai” („Izvestija”).
„Žudynes lydėjo sadistinės perversijos: nėščioms moterims išskrosdavo pilvą ir, išėmę iš jo negimusį vaiką, užsiūdavo jame nupjautas vyrų galvas. <…> Seržas Sarkisianas – Chodžaly žudynių vienas iš aktyvių organizatorių ir vykdytojų šiandieną yra Armėnijos valstybės galva. Prieš kelis metus Pasaulį apskriejo jo išsakyti makabriški žodžiai. Cituoju: „Prieš Chodžaly Azerbaidžanas manė, kad gali juokauti su mumis, kad armėnai negalėtų pakelti rankos prieš civilius gyventojus. Mes pajėgėme sugriauti šį stereotipą.” (Iš M.Gamzajevo kalbos Genocido aukų muziejuje 2017 m.)
Dar įdomiau tai, kad 2000 metais Chodžaly (Khojaly) okupantai perkrikštijo į „Ivanianą” – smogikus rengusio armėnų kilmės rusų generolo garbei. Oficialusis Jerevanas ir jo draugai ligi šiol aiškina, kad beginklius civilius išžudė patys azerbaidžaniečiai, kaltinamos ir Turkijos specialiosios tarnybos.
Keistai atrodo kartas nuo karto Lietuvoje pasigirstą mėginimai palaikyti atvirai prorusišką Armėniją ir nutylėti pačios Rusijos vaidmenį sukeliant bei dešimtmečiais palaikant, pakurstant šį įšaldytą konfliktą. Juk pagal tą patį modelį veikiama ir Sakartvele, ir Moldovoje, ir Ukrainoje, kurių teritorijos buvo atplėšiamos būtent kurstant etninę nesantaiką, ginkluojant tariamus „sukilėlius”, o vėliau ir tiesiogiai siunčiant rusų pajėgas. O juk ten irgi buvo sadizmo aukos, karo nusikaltimai.
Antai, prieš keletą metų Seime mėginta įkurti parlamentinę Kalnų Karabacho rėmimo grupę. Skandalas kilo ir tada, kai žiniasklaida paviešino dviejų Lietuvos diplomatų telefoninį pokalbį, kuriame jie aiškino, jog Armėniją reikia remti, „nes ji, visgi, krikščioniška”. Tuo būdu mėginta įpiršti nuomonę, kad minėtas konfliktas yra religinio pobūdžio. Tai keista pozicija, nes neva krikščioniška Armėnijos sąjungininkė Rusija puolė krikščionišką Sakartvelą, o dabar atakuoja irgi krikščionišką Ukrainą. Būta ir daugiau panašių keistenybių.
Tiesa, dabartiniai Seimo entuziastai, nuogąstaujantys dėl galimos humanitarinės katastrofos, reiškia gan abejotinai skambančią viltį, kad jų parama Armėnijai gali paskatinti pastarąją „suvakarėti”. Tai panašu į gyvenimą iliuzijų pasaulyje arba tyčinį apsimetinėjimą, nes oficialusis Jerevanas, prasidėjus Kremliaus agresijai prieš Ukrainą jos nepasmerkė (kaip ir kitados krikščioniškos Sakartvelo Respublikos užpuolimo). Taip pat nematoma jokių intencijų paprašyti iškelti iš šalies teritorijos Rusijos karines bazes.
Taigi, karo Ukrainoje metinių kontekstas neturėtų užgožti istorinės atminties, nes Chodžaly (Khojaly) nusikaltėliai lygiai taip pat lieka nebaudžiami, kaip ir Bučos miestelyje siautėję okupantų sadistai. Ir meluojama taip pat ciniškai – esą prieš trisdešimt metų viską padarė patys azerai, o dabar pvz., Bučoje – neva patys ukrainiečiai. Tokių istorijų užmarštis skatina agresorius ir žudikus būti dar įžūlesniais, o mes, viską pamiršę, vėl lipame ant to paties grėblio.
www.respublika.lt
