Lygiai prieš dvi savaites, rugsėjo 13 dieną, apie karjeros pabaigą paskelbė didelį įspaudą Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje palikusi Brigita Virbalytė-Dimšienė. 39-erių sportinio ėjimo atstovė profesionaliai sportavo 26-erius metus, per kuriuos spėjo sudalyvauti trejose olimpinėse žaidynėse paeiliui bei daugiau nei 30 kartų tapti Lietuvos čempione.
2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse debiutavusi lengvaatletė užėmė 23-ią vietą, 2016 m. Rio de Žaneire finišavo 29-a, o 2021 m. Tokijuje – 26-a. „Mano olimpinė istorija nebuvo sėkminga, todėl tas didžiausias pasigyrimas ir yra, kad olimpinėse žaidynėse startavau net 3 kartus. Tai rodo tam tikrą lygį 12 metų, bet visada svajojau apie aukštesnes vietas“, – per interviu sakė B. Virbalytė-Dimšienė.
Lietuvos sportinio ėjimo 3000 m, 5000 m, 10 km, 20 km nuotolių bei 3000 m ir 5000 m distancijų uždarose patalpose rekordininkė per karjerą tapo Okeanijos vicečempione (2017 m.), dalyvavo šešiuose pasaulio čempionatuose (aukščiausia vieta – 7-a, 2015 m. Pekine) bei keturiuose Europos čempionatuose (aukščiausia vieta – 4-a, 2018 m. Berlyne). Be to, 2017 m. kartu su Lietuvos komanda iškovojo bronzą Europos sportinio ėjimo taurės varžybose.
B. Virbalytė-Dimšienė per savo ilgus metus trukusią karjerą sportininkus bei žiūrovus žavėjo užsispyrimu bei kova iki galo, kuri įkvėpė ir motyvavo bendražygius. Plyšęs meniskas, Laimo liga, kelio kremzlės stresinis lūžis – tai tik keletas kliūčių, su kuriomis susidūrė, tačiau visada atsitiesdavo ir aplinkinių prognozes paneigdavo legendinė Lietuvos ėjikė.
„Jeigu reikėtų apibūdinti savybę, kuria aš didžiuojuosi, tai būtų kova iki galo. Nors pastaraisiais metais tas man galbūt ir kenkė, bet aš niekada nesitraukiau iš trasos. Per visą karjerą tik kartą nepasiekiau finišo linijos, kai 2005 m. Europos taurėje tiesiog nukritau ir negalėjau eiti.
Iki tam tikro etapo buvau tokia kaip nevykėlė, nes visi duomenys būdavo blogi, visi sakydavo, kad olimpiete netapsiu. Rimtų traumų, kur reikėdavo operacijų, neturėdavau, bet visada kažką paskaudėdavo ir visi buvo nurašę kaip vidutiniokę dėl mano parametrų“, – prisiminimais dalinosi lengvaatletė.
Kviečiame skaityti interviu su olimpiete, kuri papasakojo apie karjeros pradžią, nacionalinių rekordų reikšmę, įsimintiniausias varžybas bei teisme įstrigusią bylą dėl Europos čempionato medalio, Australijos įtaką karjerai ir paskutinius metus profesionaliame sporte.
– Kaip atsidūrei lengvojoje atletikoje ir kodėl pasirinkai sportinį ėjimą?, – lengvoji.lt paklausė B. Virbalytės-Dimšienės.
– Visada mokykloje buvau aktyvi mergaitė. Dalyvaudavau „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs.“, kvadrato varžybose. Bėgiodavau pavasario bei rudens krosuose ir mano pirmasis treneris Vaidas Gumauskas pasiūlė ateiti į treniruotes. Jis tikėjosi, kad bėgiosiu, ką pradžioje ir dariau. Vieną dieną jis pasiūlė pabandyti sportinį ėjimą, bet tik dviems savaitėms, nes tada, būtent Birštono varžyboms, trūko vaikų. Man tuo metu buvo labai keista, nes nieko nežinojau apie sportinį ėjimą, nors kitoje laiptinėje gyveno olimpietis Gintaras Andriuškevičius. Džiugiai nepriėmiau pasiūlymo, bet pabandžiau ir tos dvi savaitės patapo 26-iais metais, nes man pasisekė „pagauti“ tą sportinio ėjimo techniką.
Iki pat karjeros pabaigos tuo didžiavausi, nors pastaruosius dvejus metus po operacijos bijojau, kad technika suprastėjo. Kai paskelbiau apie karjeros pabaigą, visi tarptautiniai teisėjai dėkojo man už techniką, kuri buvo pavyzdinga.
Pirmųjų pergalių tikrai reikėjo palaukti, nes pirmą Lietuvos čempionato medalį laimėjau gal tik po dvejų metų. Buvo kita stipri mergaitė, tai ilgą laiką buvau jos šešėlyje. Buvo ir kitų už mane didesnių talentų. Daug tų kartų pragyvenau, nes jaunesnės ėjikės, pavyzdžiui, Živilė Vaiciukevičiūtė, baigė karjerą anksčiau. Visada juokaudavau, kad nebūsiu tas žmogus, kuris sportuos iki 40-ties metų, tai 40 dar nesuėjo, bet tikrai nesitikėjau, kad taip ilgai pasiliksiu sportiniame ėjime.
– Ar galima sakyti, kad sportinį ėjimą įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio?
– Negaliu taip pasakyti. Kad „pagavau“ tą techniką – tai man padėjo ilgiau likti sporte. Kai vaikas pradeda sportinį ėjimą, natūraliai sulaukia klausimų, kodėl būtent šita keista rungtis? Ar tikrai nepaprasčiau bėgioti? Manau, kad kiekvienam ėjikui užtrunka pamilti šią rungtį. Visada sakydavau, kad turi būti šios sporto šakos entuziastas, jeigu nori išlikti čia ilgai. Distancijos sunkios, perėjimas iš jaunimo amžiaus į suaugusiųjų – nežmoniškai sunkus, nes distancija iškart padvigubėja. Turi išlaukti savo momento. Mano aukso amžius prasidėjo 30-ties, tai kiek metų aš turėjau laukti, kol tie tarptautiniai rezultatai ateis. Manau, kad susigyvenau su sportiniu ėjimu ir taip susigyvenau, kad nebeįsivaizdavau gyvenimo be jo.
– Tau oficialiai priklauso 6 Lietuvos rekordai. Ką tau reiškia šie pasiekimai ir ar jie bus kažkada pagerinti?
– Dažniausiai tie mano rekordai būdavo pagerinami jaunių ir jaunimo amžiaus grupėse. Justė Perveneckaitė dabar gerina tuos rekordus ir vis matau savo pavardę. Turbūt svarbiausias ir brangiausias man yra Lietuvos 20 km distancijos rekordas. Pasiektas rezultatas apie kurį gyvenime nesvajojau (1 val. 27 min. 59 sek.).
10 km ir 20 km rekordai man yra svarbiausi, nes 10 km nuotolis buvo mano didžiausia sportinio ėjimo meilė. Man ši distancija labai tiko, dažnai su kolegomis pajuokaudavome, kad jeigu ši rungtis būtų išlikusi olimpinėse žaidynėse, tai tos mano vietos būtų kur kas aukštesnės. Ilgą karjeros dalį nesugebėdavau palaikyti tempo antroje 20 km distancijos dalyje, todėl tas pasiekimas 2018 m. buvo nepaprastai svarbus mano karjerai.
Kai Ž. Vaiciukevičiūtė paskelbė apie karjeros pabaigą, tai su savo treneriu juokavome, kad greičiausiai mano šitas rekordas gali išsilaikyti ilgai. Živilė buvo netoli jo ir turėjo potencialą pagerinti, o dabar reikia sulaukti, kol merginos startuos suaugusiųjų grupėje. Tikiu, kad 10 km ir 20 km rekordai išsilaikys ilgai.
Oficialiai nėra patvirtinta, bet aš pasidžiaugiu ir 50 km ėjimo Lietuvos rekordu. Tai parodo, kad aš tikrai buvau universali, nors buvau fanė trumpų distancijų. Smagu, kai istorijos įrašuose lieka tavo pavardė. Jeigu dar bent 20 metų kažkuris rekordas išsilaikytų, tai tikrai būtų labai didelis pasiekimas.
Be to, su Mariumi Žiūku turbūt turime ir mišrios maratono estafetės rekordą, nors jis gal dar ir nepatvirtintas.
Jeigu reikėtų apibūdinti savybę, kuria aš didžiuojuosi, tai būtų kova iki galo. Nors pastaraisiais metais tas man galbūt ir kenkė, bet aš niekada nesitraukiau iš trasos. Per visą karjerą tik kartą nepasiekiau finišo linijos, kai 2005 m. Europos taurėje tiesiog nukritau ir negalėjau eiti.
– Dalyvavai trejose olimpinėse žaidynėse paeiliui. Kurias iš jų laikytum sėkmingiausiomis?
– Mano olimpinė istorija nebuvo sėkminga, todėl tas didžiausias pasigyrimas ir yra, kad olimpinėse žaidynėse startavau net 3 kartus. Tai rodo tam tikrą lygį 12 metų, bet visada svajojau apie aukštesnes vietas. Londono žaidynės man buvo įsimintiniausios, nes tai buvo pirmosios, o ir kokybės bei prisiminimų atžvilgiu jas laikyčiau įsimintiniausiomis. Rio de Žaneire atrodė, kad brazilams visiškai nerūpi, jog jie turi olimpines žaidynes. Tokijas be žiūrovų ir net ne pačioje sostinėje vyko, tai negalėjo būti įsimintina.
Londonas mane ir rezultato aspektu tenkino, nes buvau viduryje. Londone ir Tokijuje užėmiau tą pačią 26-ą vietą, nes taip finišavau, bet dėl dopingo bylų Londone pakilau į 23-ią poziciją. 2008 m. Pekiną praleidau, nes turėjau B normatyvą ir neišvažiavau, bet per 4 metus paaugau kaip sportininkė.
– Ta istorija nebuvo sėkminga labiau dėl fizinių ar psichologinių kliūčių?
– Apie 2016 m. olimpines žaidynes iki šiol neturiu atsakymo – tai buvo mano didžiausias nusivylimas. 2015 m. buvau pirmą kartą gyvenime TOP8 pasaulio čempionate ir visi tikėjosi iš manęs aukštos vietos olimpinėse žaidynėse. Sportinė forma buvo neįtikėtinai gera ir prieš olimpines žaidynes Portugalijoje mes turėjome 20 dienų stovyklą. Ėjikė Kristina Saltanovič žiūrėdama į mano treniruotes sakė, kad esu puikiai pasiruošusi, netgi ragino stabdytis. Nuvažiavus į Braziliją – tą pačią sekundę viskas pasikeitė. Nuo pačio pirmo metro pradėjau kentėti. Žvelgiant į rezultatą ir prisimenant tą jausmą, tai man dar keista, kad distanciją įveikiau per 1 val. 35 min., nes atrodė, kad tiesiog šliaužiu kaip sraigė. Tada visi sakė, kad perdegiau, bet aš atsakymo neturiu. Peršasi ta mintis, kad gal psichologiškai buvo sudėtinga. Kad tai buvo didžiausias mano gyvenimo nusivylimas, tai faktas.
Tokijuje jau pradėjo lįsti skausmai, bet tada dar sugebėjau pasiekti gerą formą. Nors atsargiai pradėjau tas varžybas ir teko kitas ėjikes vytis, turėjau daug azarto ir motyvacijos. Visgi, paskutinius 5 km man skaudėjo kelį, todėl nieko daugiau padaryti negalėjau.
– Turėjai tikslą su M. Žiūku startuoti Paryžiaus olimpinių žaidynių mišrios maratono estafetės rungtyje. Kaip sunku buvo išgyventi tą nepatekimą?
– Tie 2 paskutiniai mano karjeros metai buvo labai sunkūs. Pernai pusę metų man buvo uždrausta sportuoti ir galėjau tik vieną kilometrą per dieną nueiti. Tai buvo pirma repeticija gyvenimui be didžiojo sporto. Vėlgi, pavyko grįžti, bet tikėjimo patekti į Paryžių individualioje rungtyje buvo nedaug.
Aš negalėčiau sakyti, kad tai buvo toks pats nusivylimas, kai nepatekau į Pekino olimpines žaidynes, nes jeigu ten verkiau dvi savaites, tai čia skausmas buvo laikinas. 10 dienų iki atrankos varžybų patyriau stresinį lūžį ir mano kūnas rodė, kad jis daugiau nebegali. Turkijoje džiaugiuosi, kad pabaigėme ir tikrai nesudalyvavome prastai, nors nebuvome tokios formos, kurios norėjome. Aš šią estafetę stebėjau Paryžiuje gyvai, tai iš pradžių norėjosi ir ašarą nubraukti, nes suprantu, kad mes tikrai buvome verti ten būti. Galbūt ta rungtis į olimpinių žaidynių programą buvo įtraukta per vėlai.
– Kokios yra tau įsimintiniausios karjeros varžybos?
– 2015 m. pasaulio čempionatas Pekine ir 2018 m. Europos čempionatas Berlyne – sunku išsirinkti, kas pirmoje vietoje, o kas antroje. Pekine treneris sakė atsargiai pradėti, o aš tikėjau savimi, nes jaučiausi labai gerai ir tą diena rizikavau. Finišas TOP8 buvo kažkas neįtikėtino, tai ta vidinė emocija gal net didesnė nei Berlyne. Berlynas buvo užtvirtinimas, kad Pekinas nebuvo atsitiktinumas.
Neturėjau gerų fizinių duomenų ar išskirtinumo be savo technikos, tai Berlynas patvirtino, kad galiu eiti greitai. Ketvirta vieta tu niekada negali džiaugtis taip pat, kaip džiaugtumeisi medaliu, tai čia tokia nuoskauda. Ir ji yra besitęsianti, nes tarptautiniame sporto arbitražo teisme jau ketverius metus yra byla dėl čekės pažeidimų. Man tai atrodo žiauriai neteisinga. Visada juokaudavau, kad bent jau iki mano karjeros pabaigos tą bylą išspręs ir aš žinosiu, ar buvau ketvirta, ar iškovojau tą vienintelį tarptautinį medalį suaugusiųjų sporte (individualioje rungtyje). Kasmet rašau antidopingo kontrolieriams dėl bylos situacijos, tai ta byla vyksta, bet jokių žinių nėra.
Trečia vieta atitektų komandinei bronzai 2017 m., kur trys ėjikių kartos – K. Saltanovič, aš ir sesės Vaiciukevičiūtės buvo ant podiumo. Tai buvo taip simboliška ir atrodė, kad Lietuvos sportinio ėjimo moterų ateitis yra labai šviesi. Kartais pamirštu apie tą medalį, nes tai nėra individualus medalis, bet prisimenu tą džiaugsmą.
– Kiek dar turi vilties sulaukti palankaus sprendimo iš teismo? Ar po tiek metų pavyktų natūraliai džiaugtis?
– Atsimenu 2020 m. paskambino treneris ir pasakė, kad turi gerą ir blogą žinią. Tada jis pasakė, kad Anežka Drahotova, kurią laikiau artima sau ir netgi drauge, yra sugauta už dopingo vartojimą. O gera žinia buvo, kad ji pagauta Berlyne. Tada verkiau ir atrodė, kad jeigu viskas išsispręs per kelis mėnesius, galėsiu džiaugtis. Motyvacijos pandemijos metu tikrai labai trūko, artėjo olimpinės žaidynės, tai ta teigiama žinia būtų labai padėjusi.
Visi sportininkai sako, kad kai tu atgauni medalį po teismų, tai neatstoja tos tikros emocijos. Tas kartėlis bet kokiu atveju liks. Aš visada buvau sąžininga šiuo klausimu ir man buvo be galo svarbu, kad visi kiti būtų irgi sąžiningi. Labai tikėjausi, kad viskas sporte yra švaru ir gražu, bet visi rusų skandalai ir kitos bylos tą tikėjimą žlugdė. Tas ketverių metų teismas man nekelia pasitikėjimo ir suprantu, kad tame didžiajame sporte yra daug šešėlio, apie kurį mes nežinome. Pati Čekija pasamdė tai sportininkei advokatą, kuris ją gina ir yra visų garsiausių šalies dviratininkų advokatas. Kartėlis liks, bet jeigu tą medalį atgaučiau, būtų šiokia tokia kompensacija.
– Dalį savo karjeros praleidai Australijoje. Kodėl būtent čia ir kaip skiriasi jų metodika nuo Lietuvos?
– Australija išgelbėjo mano sportinę karjerą, kad ji pasibaigtų ne 2016 m., o 2024 m. Prieš Rio olimpines žaidynes gavome kvietimą atvykti į stovyklą, kuri anksčiau atrodė lietuviams nepasiekiama. Kai nuvažiavome pirmą kartą, pamatėme koks skirtumas, pavyzdžiui, laboratorijos yra nesuvokiamo dydžio, o prie vieno sportininko yra 3 aptarnaujančio personalo žmonės. Sunkiais momentais visada ranka būdavo ant peties – tai visiškai kitoks santykis ir požiūris į sportininką. Viskas ten veikia kaip laikrodis.
Man pradėjus dirbti su australų treneriu supratau, kaip Lietuva yra toli nuo jų. Pasiruošimas varžyboms minučių tikslumu, viskas sutvarkoma už sportininką. Aš niekada nesakau, kad Lietuvoje blogai ir negaliu skųstis, bet suprantu, kad mes atsiliekame nuo moderniausių šalių. Esu beprotiškai dėkinga už Australijos kelionę, kuri truko daug mėnesių. Tai šviesiausias mano gyvenimo etapas. Per pandemiją ten nebuvome, bet žinojome, kad grįšime ir tas tikėjimas prikeldavo motyvaciją.
– Per savo ilgą karjerą ne kartą susidūrei su traumomis ir ligomis. Kas motyvuodavo sugrįžti?
– Iki tam tikro etapo buvau tokia kaip nevykėlė, nes visi duomenys būdavo blogi, visi sakydavo, kad olimpiete netapsiu. Rimtų traumų, kur reikėdavo operacijų, neturėdavau, bet visada kažką paskaudėdavo ir visi buvo nurašę kaip vidutiniokę dėl mano parametrų.
Patyriau traumą po savo geriausio 2018 m. sezono, pačioje pirmoje treniruotėje po atostogų. Iš traumos kapsčiausi visus metus ir supratau, kad tie laikotarpiai gali labai užsitęsti. Bent jau 2019 m. aš negalvojau, kad čia pabaiga, po Tokijo irgi tikėjau savimi. Kadangi man sportas visada buvo numeris vienas, tai tos traumos ugdė mano asmenybę.
Pastaruosius dvejus metus po operacijos nieko nebegalėjau padaryti. Profesionaliam sporte likti su viena koja yra neįmanoma, todėl atėjo laikas išeiti. Sportinis ėjimas padėjo man ir kitose gyvenimo sferose siekti tikslo.
– Ar yra kažkoks karjeros sprendimas, kurio gailiesi?
– Aš visada galvoju, kad tam tikriems gyvenimo pokyčiams turėjau būti atviresnė. Jeigu sportininkui yra blogai – jis turi imtis pokyčių, o tie pokyčiai dažniausiai išeina į gerą. Manau, kad australų treneris mano gyvenime turėjo atsirasti žymiai anksčiau. Galbūt tai būtų išgelbėję nuo neigiamų emocijų, aukščiausio lygio varžybos susiklostytų kitaip ir mano pasitikėjimas savimi būtų atėjęs anksčiau.
Dar vienas momentas – galbūt išeičiau anksčiau iš sporto, pavyzdžiui, po Tokijo olimpinių žaidynių. Visgi, kaip ir rašiau savo atsisveikinimo įraše, aš tikrai nesigailiu. Nors pastarieji metai buvo su daug skausmo ir ašarų, tai man davė gyvenimo pamokų. Mane įkvėpė tai, kad galėjau būti pavyzdys kitiems.
– Kada priėmei galutinį sprendimą baigti karjerą?
– Šie metai emociškai buvo labai sunkūs ir daug neigiamų dalykų vyko. Aš negaliu pasakyti, kad nebuvo minties, jog Europos čempionatas Romoje buvo mano paskutinės varžybos. Nors ir šviesmečiais atsilikau nuo geriausios Brigitos versijos, tai motyvavo pasiekti finišą. Visada galvojau: „O jeigu tai yra mano atsisveikinimas su tarptautine arena?“ Geriau tai įvyks Europos čempionate nei kažkur tyliai.
Kiekvieną dieną, net ir nesitreniruojant, mano koja primindavo apie save ir būdavo sunku eiti. Supratau, kad turiu atsidėkoti savo kūnui, kad jis tiek mane laikė. Sprendimas atėjo palaipsniui, bet jis nebuvo toks sunkus, kaip įsivaizdavau.
Tas išėjimo etapas yra labai sunkus, nes tu atsikeli vieną dieną ir atrodo, kad tavo gyvenime nebelieka tikslo. Praėjusių metų rudenį buvo sunkiausias etapas, kai turėjau nuspręsti, ar einu į olimpinį sezoną. Didžiausias trukdis buvo skausmas, nors motyvacijos ir netrūko. Manau, kad ištvėriau tą skausmą labai labai ilgai.
– Sukaupei didžiulę patirtį profesionaliame sporte. Ar negalvoji jos perduoti kitiems sportininkams, o galbūt pritaikyti meistrų varžybose?
– Tikrai meistrų čempionatuose manęs neišvysite. Esu anksčiau sakiusi, kad jeigu tokį sprendimą priimčiau, tai neleiskite man to padaryti, suriškite rankas ir kojas. Su visa pagarba meistrų sportui, aš ne tas žmogus.
Pastaruosius metus pagalvoju apie savo skepticizmą būti trenere. Netgi pagalvoju, kad norėčiau, bet neturiu tam reikiamo išsilavinimo. Turbūt nesiryšiu dar ketverius metus studijuoti universitete. Jeigu galėsiu, tai savo istorijomis ar kalbomis visada motyvuosiu kitus.
Be to, jau kurį laiką vedu privačias treniruotes – tai mano gyvenime atsirado visiškai netyčia. Noriu atiduoti duoklę sportiniam ėjimui ir parodyti, kad tai nėra taip sudėtinga. Tos privačios treniruotės teikia didelį malonumą, nes žmonės sako: „Niekada netikėjome, kad galėsime treniruotis su olimpiete.“ Nors šios treniruotės trumpos, nežinau, kiek jų atlaikys mano kūnas.
Tikiu, kad naujas etapas gali atnešti naujų potyrių į mano gyvenimą, bet kas tai bus, aš nežinau. Esu atvira iššūkiams ir išbandymams.
– Esi aktyvi sporto politikoje. Kiek turi iniciatyvumo ir ambicijų prisidėti prie pokyčių?
– Buvau ir sportininkė, ir sporto žurnalistė, po to pasinėriau ir į sporto politiką, įgyjau sporto industrijų vadybos magistro laipsnį. Nenoriu nuskambėti negatyviai, bet Lietuvos sporte pasigendu mąstymo viena linkme. Kadangi esu emocijų mašina, galbūt man būtų sunku dalyvauti sporto politikoje.
Tas darbas Nacionalinėje sporto agentūroje neatsirado atsitiktinai mano gyvenime, nes jau norėjosi pokyčio ir prisidėjimo prie sporto. Galbūt man ir kantrybės kartais pritrūksta, nes atrodo, kad pokyčių sistemoje norėtųsi greitesnių. Norėčiau mažiau susiskaldymo ir daugiau džiaugsmo pasiekimais. Nežinau, kaip viskas pasisuks, bet noro prisidėti prie šviesesnio rytojaus yra, todėl ir esu asamblėjose, tarybose, asociacijose. Man svarbu stengtis dėl sportininkų ir jiems padėti.
lengvoji.lt
Alfredo Pliadžio nuotr.
