Šiluvoje Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas ir Laisvos visuomenės institutas surengė nacionalinę konferenciją „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“, sutraukusią daugybę autoritetingų akademinio pasaulio narių, Bažnyčios hierarchų, saugumo ir kitų sričių ekspertų.
Konferencijoje kalbėta apie krikščioniškosios kultūros ir šiuolaikinės valstybės suderinamumą, krikščionių veikimą pliuralistinėje visuomenėje, apie modernistinį siekį dorybes pakeisti teisėmis, laisvėmis ir vertybėmis bei dorybingos visuomenės būtinumą valstybės saugumui.
Renginys pradėtas Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro GRUŠO sveikinimo žodžiu, kurį perskaitė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas TOLIATAS. Arkivyskupas pabrėžė, kad šių dienų pasaulyje, kur moralinės vertybės dažnai nublanksta asmeninių interesų sūkuriuose, mums svarbu prisiminti, kad dorybės nėra tik asmeninės gairės, bet esminiai pamatai, garantuojantys valstybės stabilumą ir saugumą. Pasak jo, be dorybių ugdymo, be pagarbos žmogaus prigimtiniam orumui ir laisvei, tikra laisvė ar stabilumas nėra įmanomi.
Dalyvius sveikino ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas ULEVIČIUS, pabrėžęs, kad didžiausius pokyčius lemia ne dramatiški įvykiai, bet vidinės nuostatos, susiformavę visuomenės įpročiai, kurių vaisiai pasidaro matomi visuomenės sukrėtimų laikotarpiais ir lemia jų rezultatą ateinančioms kartoms.
Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius GLOBYS sveikinimo kalboje priminė pop. Benedikto XVI mintis apie „antropologinę revoliuciją“, kuria siekiama griauti „senąjį pasaulį“ ir kurios vaisius jau matome: vis agresyviau ideologizuojama kultūra, švietimas, mokslas, sportas, didėja visuomenių susiskaldymas, o demografinė krizė jau kelia grėsmę ištisų tautų išlikimui.
Pirmąjį konferencijos pranešimą apie gender ideologiją ir grėsmę nacionaliniam saugumui skaitė Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis KĖVALAS. Jo teigimu, „krašto saugumą lemia piliečių vienybė, pasitikėjimas ir pagarba šalies valdžios institucijoms bei visų troškimas ginti esmines asmenį ir jo šeimą saugančias vertybes. Karo grėsmės akivaizdoje ši vienybė ir pasitikėjimas valdžios institucijomis tampa esminiu krašto išlikimo garantu. Gender ideologija neišvengiamai griauna šią vienybę, todėl ją drąsiai galima vadinti grėsme nacionaliniam saugumui.“
Arkivyskupas pateikė konkretų pavyzdį: „Nuo praėjusių metų bendrojo lavinimo mokyklose pradėta dėstyti Gyvenimo įgūdžių bendroji programa. Šioje programoje kalbant apie mokinių savęs pažinimą, emocijas ir santykius vartojami tik bendriniai apibūdinimai vengiant žodžių „vyras“, „moteris“, „vaikinas“, „mergina“ – nėra nė vieno žodžio, nurodančio asmens lytį. Šios programos įgyvendinimo rekomendacijose lytinis tapatumas priskiriamas pasirinkimo kategorijai, panašiai kaip teisė rinktis religiją ar kultūrinį tapatumą. […] Gender ideologija neatitinka didžiosios visuomenės dalies Lietuvoje įsitikinimo, kaip turėtų būti auklėjami vaikai. […] Krašto valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos neaštrinti kultūrinių ir ideologinių konfliktų visuomenės narių tarpe. Tai itin svarbu nedidelių valstybių visuomenėms, kurios dėl savo dydžio yra labiau pažeidžiamos.
Konferenciją tęsė antisovietinio pogrindžio dalyvis, dukart politinis kalinys, Laisvės premijos laureatas Petras PLUMPA, kalbėjęs apie žmogaus gyvybę kaip visų dorybių pagrindą: „Žmogaus gyvybės branginimas yra visų kitų dorybių pagrindas. Netikras yra rūpestis šeima, žmonija, teisingumu, tautos ir politikos laisve, jeigu nesistengiama užtikrinti žmogaus gyvybės nuo pat jos pradėjimo. Tuo pačiu, nesant besąlyginės pagarbos piliečių gyvybei, negali būti saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari, laisva visuomenė. […] Baisiausia, kad ne sovietiniai atėjūnai, o lietuviškieji sovietinės okupacijos šalininkai tapo aršiausiais ateistinės ideologijos skelbėjais, siekdami paneigti krikščioniškos pasaulėžiūros ir pomirtinio gyvenimo pagrįstumą, tuo norėdami pateisinti savo amoralų elgesį.
Vytautas Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentė dr. Lina ŠULCIENĖ pranešimeanalizavo šv. Augustino suformuluotas ištarmes „Mylėk ir daryk, ką nori“ ir inversiją „Meilė yra Dievas“ bei teigė, kad tada, kai yra netinkamai suvokiamos, jos taikliai įvardija šiandieninės „progresyviosios“ krikščionybės poziciją. Pasak prelegentės, šiandieninis visoms krikščionių bažnyčioms būdingas susipriešinimas yra susipriešinimas dėl skirtingo supratimo, kas yra evangelinė meilė, o tiksliau – dėl prieštaravimų tarp paviršinės, individualistinę šiandienos kultūrą atitinkančios ir tūkstantmetės Bažnyčios tradicijos puoselėjamos, dorybių etikos modelį integruojančios meilės sampratos.
Pirmąją renginio dalį užbaigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Alvydas JOKUBAITIS, pabrėžęs, kad „Lietuva vis labiau išgyvena dvasinę krizę, susietą su didėjančiu moralinių nesutarimų gausėjimu. Liberalioji demokratija savo dabartiniu pavidalu moko džiaugtis ir mėgautis nesutarimais.“ Filosofas mūsų valstybę palygino su suskilusiu, avarinės būklės namu: „suskilusiame, avarinės būklės name dažnai galima bandyti toliau gyventi, tačiau protingi žmonės dažniausiai griebiasi remonto. Ar šis paprastas sveiko proto reikalavimas neteko prasmės Vakarų civilizacijoje? […] Neįsivaizduojamas visiškas sutarimas dėl moralės, tačiau kartu turi būti ribos nesutarimams.“
Antroje renginio dalyje į dalyvius kreipėsi Vašingtono etikos ir viešosios politikos centro vyresnysis mokslo darbuotojas, katalikų teologas ir politinis mąstytojas George‘as WEIGELIS. Prelegentas kalbėjo apie krikščionio būseną ir misiją moderniame pasaulyje. Pasak mąstytojo, vieša moralė ir tiesa paremti atramos taškai pliuralistinėje visuomenėje svarbesni nei bet kada anksčiau. Visuomenė be tiesos apie žmogaus prigimtį taptų nuolatinių konfliktų vieta. Laisvė, neorientuota į tiesą, galiausiai pražudo pačią laisvę. G. Weigelis pabrėžė, kad jeigu nėra atramos taškų, tuomet neįmanoma spręsti konfliktų tarp žmonių ir laimi tas, kuris stipresnis. Jeigu visuomenės gyvenimas neparemtas tiesa, jis paremtas galia.
Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas IDZELIS pranešime kalbėjo apie kognityvinę erdvę kaip mūšio lauką. Prelegentas pabrėžė, kad mūšio laukas yra pirmiausia mūsų galvose, o tik po to fizinėje sferoje. Prelegento teigimu, jeigu visuomenėje gyvenantys žmonės neturi moralės, yra dezorganizuoti, tuomet nebus ir kam kariauti. Tačiau kad kariautų, žmogus turi aiškiai žinoti, dėl ko tai daro. Karininko teigimu, kognityvinėje erdvėje visuomenę jungiančiais faktoriais tampa tradicija, panašus gyvenimo būdas, bendri papročiai, kultūra, etnografinis tautiškumas, ir jeigu visuomenėje šie dalykai žeminami, nepalaikomi, tuomet nebelieka pagrindo, įgalinančio jos narius ginti visiems jiems bendrus dalykus. Tokia visuomenė nebeturi valios kovoti ir gintis.
Paskutinį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas dr. Darius KUOLYS, kuris atsispyrė nuo filosofo Juozo Girniaus žodžių: „Ar galime žinoti, dėl ko verta gyventi, jeigu nežinome, dėl ko verta mirti?“ Prelegentas klausė, kas šiandien mus galėtų sieti į politinę bendruomenę, kokios dorybės ir idėjos? Kodėl, būdami skirtingų įsitikinimų, turėtume guldyti galvas vieni už kitus? Pasak D. Kuolio, čia esminiu tampa mūsų kaip tautos santykis su savo istorija. Būtent joje galime atrasti Lietuvos tradiciją ir intelektualinį savarankiškumą, aklai nekopijuojant kitų šalių praktikų. Turime įprasti į istoriją žvelgti kaip į savo istoriją, ją išjausti, priimti kaip savo savastį, o ne nuolatos ieškoti „atpirkimo ožių“ už nepasisekusius mūsų istorijos puslapius. Mąstytojas palinkėjo gyvo, sveiko santykio su istorija, nuo jos nebėgant, bet priimant ją kaip mūsų pačių dalį ir nuo jos atsispiriant kurti vieningesnę politinę bendruomenę.
Po pranešimų sekė diskusija, kurioje dalyvavo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Vytautas Jonas ŽUKAS, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas LIEKIS, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytojas dr. Vygantas MALINAUSKAS, o moderavo žurnalistas Virginijus SAVUKYNAS. Gen. ltn. Žukas pasakojo, kaip stipriai keičiantis valdžioms keitėsi ir suvokimas apie stiprios kariuomenės reikalingumą, buvo laužomi dar pernai pasirašyti jos finansavimo susitarimai, todėl nebuvo nuoseklumo ir galimybės sukurti stiprios kariuomenės. Generolas pabrėžė konsolidacijos, bendros ambicijos ir tikslo svarbą, kad keičiantis valdžioms nesikeistų svarbiausi vardikliai.
Vygantas Malinauskas įvardino skirtumą tarp vertybių ir dorybių: dorybė nukreipta ne į tai, ką tu vertini ir kas tau patinka, o į tai, kas yra objektyvus gėris. Vertybė yra kiekvienam žmogui skirtinga – vieni vertina pinigus, kiti vertina šeimą. Vertybės neturi etinės, moralinės vertės, todėl negali būti valstybės pagrindas. O mus jungia kultūra, kurioje tam tikri dalykai yra net svarbesni už tavo gyvenimą. Dabar gi Lietuvos 2050 vizija nesiekia dorybingos visuomenės, o kalba tik apie materialiai apsirūpinusią visuomenę.
Savo ruožtu Virginijus Savukynas atkreipė dėmesį, kad mūsų istorijos programa – tai, kaip mokomi mūsų vaikai – yra labai fragmentiška, nepateikiami jokie įkvepiantys atvejai iš mūsų istorijos, kurie skatintų jaunuolius sekti jų dorybėmis. Tai dar labiau išplėtojo diskusijoje dalyvavęs VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis, kalbėjęs, kad klasikinėje tradicijoje karas ir valdymas ar kultūra nebuvo atskirti, senovės Graikijoje ar Romoje politikai buvo ir kariai. Dabartinėje visuomenėje karas yra tapęs svetimkūniu. Dėl to sunkiau matyti bendrą mūsų visų egzistavimo, vieningumo tikslą. Politikas turėtų būti dorybės pavyzdys, vadovauti pavyzdžiu.
Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kad tam, jog būtų galima ugdyti dorybes, yra būtina ne visus pasirinkimus laikyti nevienodai vertingais. Jei visi pasirinkimai gerbiami, tuomet nebelieka pagrindo skleistis dorybei, nes dorybė yra geras įprotis, gebėjimas priimti gerus sprendimus gyvenimo situacijose. Jei skatinimas ugdyti dorybes yra laikomas diskriminaciniu, tai galiausiai yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes dorybių neugdanti visuomenė negebės ir kovoti.
