„Pamenu, žmonės skanduodami „Lietuva“, „Laisvė“ ėjo link šalia Radijo ir televizijos komiteto pastato stovėjusio tanko. Tankui iššovus, nors ir ne į žmones, garsas buvo toks, kad po to supranti, ką reiškia tyla“, – prisiminimais apie 1991 m. Sausio 13-osios nakties įvykius dalinasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Gamtos mokslų fakulteto profesorius dr. Rimantas Daugelavičius, už pastangas ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Prof. R. Daugelavičius – vienas iš daugelio tą kruvinąją naktį prie Lietuvos radijo ir televizijos pastatų budėjusių savanorių. Lietuvos kelio į nepriklausomybę laikotarpį mokslininkas prisimena kaip bendruomeniškumo ir pakylėjimo metą, tačiau 1991 m. sausio 8 d. organizacijos „Jedinstvo“ bandymas šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmus paskatino kiekvieną naktį budėti prie svarbiausių objektų.
Pakylėjimo ir bendrystės laikotarpis
„Sausio 13-oji man buvo trumpa. Tačiau laikotarpis iki tol, kai metęs visus darbus eidavai kažkur budėti, saugoti objektų, rodėsi pats svarbiausias. Nors 1990 m. kovo 11 d. ir buvo paskelbta nepriklausomybė, tačiau aplink vis dar buvo pilna sovietų kariuomenės, pasitaikydavo bandymų užimti nepriklausomybę diegiančias ir puoselėjančias įstaigas. Vyravo bendra nuomonė, jog turime nuolat saugoti pagrindinius objektus. Darbe sudarinėdavome grafikus, kas kur tą dieną ar naktį budės. Pamenu, Lietuvos radijo pastate buvo toks beveik nenaudojamas šoninis įėjimas. Bent porą kartų dviese su kolega esame budėję prie tų durų. Turėjome užduotį – jei kas nors veršis vidun, tai pirma turės stoti į akistatą su mumis“, – pokalbį pradeda profesorius.
1988–1991 m. laikotarpis R. Daugelavičiui atmintyje visada išliks kaip įsimintiniausias, daugiausia prasmės turėjęs etapas, kurį profesorius prilygina sapnui ar kino filmui. „Buvo didžiulė laimė dalyvauti pirmajame Sąjūdžio mitinge 1988 m. birželio 23 d. Gedimino (dabartinėje Katedros) aikštėje. Tuo metu niekas nebuvo garantuotas, ar organizatorių ir dalyvių nesuims ir neuždarys. Mitingas buvo suorganizuotas su šou elementais, kad viskas neatrodytų pernelyg rimta. Tai buvo kažkas nuostabaus, neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Vėliau Sąjūdžio mitingai, suėjimai tapo tarsi tokia rutina. Tuo metu nemažą dalį savo laiko skyriau būtent tokiai veiklai. Daug žmonių taip gyveno. Kiekvienoje darbovietėje buvo Sąjūdžio kuopelė, vadinamieji draugovininkai, su kuriais kartu saugodavome objektus, kartą per mėnesį reikėdavo kažkur pabudėti“, – to meto įvykius apibūdina mokslininkas.
Beginklių žmonių kova prieš blogio imperiją
„Tiesą pasakius, nežinau, ar būčiau atsidūręs Sausio 13-osios įvykių sūkuryje, jei ne brolis. Visą naktį prieš tai buvau budėjime ir norėjau tiesiog išsimiegoti. Atrodė, kad politinė situacija aprimusi, delegacija iš Maskvos vyksta į Vilnių. Tačiau iš Panevėžio atvažiavo brolis, tad kartu nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo – aut. past.) rūmų, prie kurių jautėsi gera atmosfera – vyko koncertai, degė laužai, žmonės tiesiog linksminosi. Brolis su kitais panevėžiečiais buvo užsirašęs į grupę, kuri lyg ir turėjo vykdyti kažkokias užduotis pastato viduje, bet atvykę jų neradome. Vėlai vakare per radiją išgirdome, kad labai trūksta žmonių prie televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos. Kadangi tuo metu dirbau Vilniaus universitete, o universiteto darbuotojų ir studentų vieta ir buvo prie Radijo ir televizijos komiteto (dabar Lietuvos radijo ir televizijos – aut. past.), pasakiau broliui: „Važiuojame ten, būsime su savais“, – prisimena profesorius.
Apie 1 val. nakties R. Daugelavičių su broliu prie RTV komiteto pasitiko taika ir ramybė: degė laužai, bažnyčios „Tikėjimo žodis“ nariai giedojo giesmes, rodė įjungtas televizorius, per garsiakalbius buvo transliuojama radijo programa. „Įsitikinę, jog atmosfera gera, nusprendėme numigti automobilyje. Naktį prieš tai taip pat praleidau budėdamas, o brolio ryte laukė kelionė namo. Tačiau netrukus prasidėjo sujudimas – Geležinio Vilko gatve pravažiavo tankai. Po kelių minučių šarvuočiai, dengtos, kareivių pilnos mašinos atvažiavo ir į S. Konarskio gatvę“, – detales vardija R. Daugelavičius, netrukus pats atsidūręs akistatoje su sovietų kareiviais.
„Mes, vyrai, susikibę rankomis stovėjome priešais skverą šalia Televizijos komiteto pastato ir stebėjome, kaip kitoje gatvės pusėje keliomis eilėmis rikiavosi kareiviai. Su broliu jau buvome vienas nuo kito pasimetę. Savotiškas jausmas, kai matai, kad žmonės ruošiasi tave mušti. Stebėjau, kuo jie buvo ginkluoti, nes per ankstesnius žiaurius įvykius Tbilisyje žmones daužė kastuvėliais, juos tiesiog kapojo. Apsidžiaugiau pamatęs, kad, greta automatų, kareiviai turėjo ne kastuvėlius, o lazdas. Na, bet ką ten beginklis prieš ginkluotus gali padaryti?“, – juokauti bando įvykių liudininkas.
Kaip pasakoja R. Daugelavičius, išsirikiavusiems kareiviams buvo duota komanda „Pirmyn“ ir jie fechtuotojų žingsneliu ėmė artėti taikių ir beginklių gyventojų link, juos mušti. „Priekyje ėję kareiviai stengėsi kirsti per kojas, kad žmonės nugriūtų. Parkritusius daužydavo lazdomis, automato buožėmis, spardydavo. Pajutau vieną spyrį, antrą – buvo kažkokia mėsmalė. Po kokio trečio bandymo atsikelti, davė kaip reikiant į galvą buože. Matyt, buvau ir sąmonę praradęs. Atsigavęs pamačiau balą kraujo, apčiuopiau, kad galva sudaužyta, ant šaligatvio guli mano laikrodis. Kareiviai jau buvo nušuoliavę link televizijos komiteto, o prie Radijo pastato dar buvo mėtomi sprogstamieji paketai. Kareiviai į Radijo komitetą greičiausiai ir pateko per tuos šoninius įėjimus, kuriuos kažkada saugojome“, – įvykių eigą atkartoja VDU profesorius, kuris, nors ir sužeistas, pabėgdamas iš greitosios medicinos pagalbos automobilio, atsisakė vykti į ligoninę.
„Supratau, kad namiškiams sukelsiu paniką, jeigu mane dabar su greitąja išveš į ligoninę. Reikėjo surasti brolį. Aplink buvo visiška sumaištis. Pamenu, žmonės skanduodami „Lietuva“, „Laisvė“ ėjo link šalia Radijo komiteto pastato stovėjusio tanko. Tankui iššovus, nors ir „tuščiais“ šoviniais, ne į žmones, garsas buvo toks, kad po to supranti, ką reiškia tyla. Kai tankas iššauna, pasigirsta baisus trenksmas, o tada – tylos pauzė ir po kelių sekundžių išgirsti ir pamatai byrant Radijo komiteto bei kitoje gatvės pusėje esančių gyvenamųjų namų langų stiklus. Žmonės kelioms minutėms išsilaksto, o po to, skanduodami „Lietuva“, vėl buriasi prie karinės technikos… Praėjus maždaug valandai nuo šturmo pradžios gatve ėmė važinėti sunkvežimis, kuriame buvo didžiulės dėžės – garsiakalbiai. Per juos transliavo vieno iš jedinstvininkų lyderių Juozo Jarmalavičiaus kalbą: „Broliai ir seserys, jūs esate apgauti, eikite namo, jūsų laukia tėvai ir vaikai“, – makabriškus tos nakties įvykius pasakoja R. Daugelavičius.
Suvokęs, kad nebepajėgia lakstyti kartu su minia, ir, nerasdamas brolio, profesorius nusprendė vykti namo. „Galvoju, viskas – praradome radiją ir televiziją, maniau, kad ir Aukščiausioji Taryba jau užimta. Radijo transliacijos nutrūko, nebuvo jokių žinių. Pagal troleibusų liniją pėsčiomis patraukiau Antakalnio link. Ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža prie Rusų dramos teatro pamačiau nemažą grupę sovietų kareivių. Galvoju, ką daryti? Bet priėjęs arčiau supratau, kad aš jiems nerūpiu. Galiausiai Katedros aikštėje įlipęs į troleibusą, važiuojantį Antakalnio link, iš pakeleivių sužinojau, kad prie Aukščiausiosios Tarybos ramu, kariškių nėra, apėmė dvilypis, nesmagus jausmas – lyg bėgtume iš mūšio lauko“, – tą naktį vyravusias nuotaikas apibūdina pašnekovas ir džiaugiasi, kad, išaušus rytui, jo brolis, nuo kurio pasimetė Radijo ir televizijos šturmo metu, atsirado gyvas ir sveikas.
Svarbiausia – pasimokyti iš praeities
Sausio 13-osios dienos rytą R. Daugelavičius dėl patirtų traumų buvo artimųjų nuvežtas į Antakalnio klinikas, kuriose, kaip teigia profesorius, vyravo savotiška atmosfera. „Buvau kone vienintelis sužeistasis, bet iš gydytojų sužinojau, kad tos pačios ligoninės morge buvo Radijo ir televizijos komiteto šturmo metu savų nušautas sovietų desantininko kūnas. Gydytojai, seselės buvo susitelkę prie tuo metu veikusių radijo taškų, kurie transliavo programą iš Kauno. Visi bijojo dar vieno – Aukščiausiosios Tarybos pastato – šturmo. Bet tuo pat metu kai kuriose palatose girdėjau ligonius džiūgaujant, kad štai, pagaliau, sovietai padarys tvarką. Vakare gydytojai artimiesiems rekomendavo mane vežtis namo – bijojo, kad naktį atvykę kariškiai mane, kaip sužeistąjį, gali išsivežti. O ryte vėl buvau vežamas atgal į klinikas diagnozei nustatyti. Tada jau ne tik fiziologinio tirpalo lašinėmis gydė…“ – rytą po kruvinų įvykių prisimena jų liudininkas. Patyręs smegenų sutrenkimą, R. Daugelavičius dvi savaites gydėsi namuose, tačiau vis sulaukdavo skambučių iš kolegų-draugovininkų su kvietimais eiti į budėjimus saugoti objektų.
„Sausio 13-osios naktis buvo žiauri. Kelias dienas po įvykių tvyrojo įtampa, žmonės vis dar budėjo, tačiau jau jautėsi šioks toks palengvėjimas. Prabėgus dviem savaitėms, kai jau atgavau jėgas, su dukra ir tėvu išėjome į miestą pasižiūrėti, kaip viskas atrodo. Buvome nuvažiavę prie Seimo, kuris vis dar tebebuvo apsuptas žmonių. Aplink buvo krūvos laužavietėms skirtų rąstų, gynybinės sienos nukabinėtos vaikų piešiniais, aikštė „papuošta“ ant iešmų susmeigta sovietine simbolika – nebereikalingais medaliais, kariniais bilietais“, – to meto vaizdinius, kuriuos įamžino nuotraukose, apibūdina profesorius.
Žvelgdamas į 1991 m. Sausio 13-osios įvykius, po šių prabėgus jau 31-iems metams, VDU profesorius pabrėžia, kad labai svarbu mokytis iš praeities. „Praeis dar kelios dešimtys metų ir gyvųjų gretose nebeliks liudininkų, liks tie, kurie apie Sausio 13-ąją žinos tik iš istorijos vadovėlių. Pats sau dar visiškai „šviežius“ įvykius (iki 13-osios dienos ryto) 1991-ųjų sausį apsirašiau atsiminimuose. Tada buvome kviečiami užrašyti savo prisiminimus, liudijimus. Gaila, kad nerašiau, kas vyko dar bent savaitę po to. Nuo įvykių praėjus keletui ar kelioms dešimtims metų, keičiasi vaizdas to, ką tuo metu jautei, ką išgyvenai. Atmintis vienas detales išryškina, kitas ištrina. Tai labai jautėsi iš liudininkų pasakojimų per paskutinį, prieš keletą metų vykusį teismo posėdį, skirtą Sausio 13-osios įvykiams“, – prisimena prof. R. Daugelavičius.
VDU informacija.
