Balandžio 26, 27 d. Kauno miesto kameriniame teatre jau antrąją šio sezono premjerą, įkvėptą realių įvykių Olandijos Oranje miestelyje NIGGAZ, pristatysiantis socialinio, politinio teatro atstovas – režisierius Agnius Jankevičius ir vėl drąsiai kalba apie tai, kas jam neduoda ramybės tiek Lietuvoje, tiek Europoje.
Kodėl pasaulyje nuolat iškylant įvairiems reiškiniams, teatro scenoje realizuoti pasirinkote būtent šį, palyginti, nedidelį įvykį? Kaip apskritai apie jį sužinojote?
Ši istorija yra absoliutaus absurdo pavyzdys. Absurdiškas tiek 2015 m. prasidėjęs pabėgėlių vajus, tiek tai, kad toks įvykis nutiko ne Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, o Olandijoje – šalyje, turinčioje gilias demokratijos tradicijas.
Į 140 gyventojų turintį miestelį buvo atkeldinti 1 400 pabėgėlių. Jau vien pamatavus senbuvių ir naujakurių skaičiaus santykį buvo galima numanyti, kad toks veiksmas nesulauks vietinių pritarimo. Tačiau valdžia apie tai nepagalvojo.
Šis nutikimas parodė, kad politika yra idiotiška tiek Lietuvoje, tiek bet kokioje senoje demokratijoje. Ir pati demokratija yra idiotizmas.
Apie įvykį sužinojau atsitiktinai naršydamas internete, besidomint įvykiais Vengrijoje – tuo metu ten vyko stiprus visuomenės susiskaldymas pabėgėlių klausimu.
Kaip nusprendėte iš to sukurti spektaklį?
Kai mane pasiekė ši informacija, aš apie jokį spektaklį negalvojau. Tačiau jis mane sudomino, jame atradau daug europietiško simbolizmo. Kai iškilo pabėgėlių apgyvendinimo klausimas, buvo uždarytas 17 metų veikęs vaikų pramogų parkas ir jame apgyvendinti pabėgėliai. Netrukus jie parką padegė. Taigi, visa istorija, visiškas absurdų liūnas – koncentracija ir sublimatas apskritai nusenusios europinės politikos santykio į tai, kas yra humanizmas.
Man Europoje humanizmu nekvepia. Humaniškas žmogus yra tas, kuris dirba su savo sąžine. O su savo sąžine dirbti gali tik tas, kuris už savo veiksmus jaučia ir prisiima atsakomybę. O dabar veikti ir tuo pačiu turėti atsakomybę atsiranda vis mažiau galimybių. Už tave dažniausiai nuveikia kokie nors teisių gynėjai. Atsitinka kokia nors problema, kažkas kreipiasi į kokią nors instituciją, kad už jį nuspręstų, kas yra teisinga. Tai primena Viduramžius, Musolinio korporatyvizmą ar bolševikų komunizmą. Tai neturi nieko bendro su progresu, saviugda, švietimu. Tokia sistema devalvuoja žmogų kaip individą.
Suvokimas, kad turiu statyti spektaklį atėjo atsitiktinai po vieno pokalbio su sese. Ji man pranešė, kad Skapiškio – miestelio, iš kurio esu kilęs – mokyklą iš pagrindinės planuojama padaryti pradine. Toks mokyklos statuso pakeitimas rodo nykimą, mirtį. Pokalbis su sese ir faktas apie mokyklą susisiejo su pabėgėlių Olandijos Oranje miestelyje įvykiu, su visu tuo absurdu ir nykimu. Taip kilo mintis sukurti šių įvykių hibridą.
Kodėl pasirinktas asociatyvus rasistiniam išsireiškimui pavadinimas?
Šis slenginis žodis yra pasirinktas kaip atstumtumo metafora, neturint omenyje rasistinių konotacijų.
Vergovinė sistema paliko nemažai išsireiškimų, reiškinių. Žodis „negro“ „nigga“ atsirado vergovės laikais kaip kreipinys į tamsiaodį vergą. Vergvaldys į žmogų kreipėsi ne vardu, o apibūdindamas jo išvaizdą, nuasmenindamas todėl, kad jis kaip individas jam nėra įdomus. Įdomus tik kaip masės, darbo jėgos dalis. Nuo tų laikų šis pavadinimas, išsireiškimas, kreipinys liko kaip nuasmeninimo sinonimas.
Vėliau paplito frazė: „dirbu kaip negras“, kuria siekta išreikšti, jog žmogus jaučiasi nevertinamas dėl savo darbo, įnašo. Jis dirba daug, atiduoda visas jėgas, bet jo darbas nėra įvertinamas, jo niekas nepastebi. O juk darbas nėra vien techninis veiksmas. Į darbą įdedame savo sveikatą, žinias, laiką. Taigi, dalį savo gyvenimo. O gyvenimas nėra amžinas. Jeigu žmogus sako, kad „dirba kaip negras“, vadinasi, jis jaučiasi laiką leidžiantis tuščiai, neįvertintas. Išsireiškimas „negras“, „nigga“ liko kaip ženklas išreikšti tam, kad žmogus jaučiasi pažemintas.
Spektaklyje kalba eina apie Lietuvos mokytojus, kurie jaučiasi išstumti Švietimo ministerijos anapus borto, kaip kad Indijoje neliečiamųjų kasta, kuri pagal savo statusą neturi teisės įlipti į viešojo transporto vidų, gali keliauti tik prisikabinę išorėje. Lietuvos mokytojai jaučiasi kaip tie Indijos neliečiamieji. Pabėgėliai irgi yra pamesti – neturi pasų, pastovios gyvenamosios vietos, jų iš esmės niekas nelaukia, nenori. Jie gyvena beorėj zonoj, kaip išstumtieji.
Viename interviu pabėgėlis, atkeldintas į Oranje teigė, kad jam čia sunku ir nepatinka gyventi. Paklaustas žurnalisto, kodėl, jis atsakė: „čia man niekas nesišypso. Einu į tą pačią kaip ir vietiniai parduotuvę, bet man niekas nesišypso, nežiūri į akis, praeina kaip pro tuščią vietą“. Jis jaučiasi patekęs į atstumtojo, pažemintojo kategoriją.
Pavadinimas sukėlė diskusijas viešojoje erdvėje. Ar rinkdamasis tokį spektaklio pavadinimą, nepagalvojote, kad jis gali įžeisti, ar tikėjotės tokios reakcijos?
Ne. Apie tai per daug negalvoju. Mano sąžinė šioje vietoje yra švari ir rami. Žinau, kad nesiekiu kažko įžeisti. Jei tą žinau, kodėl turėčiau jaudintis? Tačiau žinodamas, kad tam tikros žmonių grupės itin jautriai reaguoja į tokio pobūdžio žodžius, sąmoningai nerašiau jo tokio, koks jis yra užfiksuotas slengo žodyne. Galima sakyti, sukūriau naują žodį – „niggaz“. Žodį-užuominą į tai, ką visi supranta, bet realiai tokio žodžio nėra.
Kokia bus spektaklio forma, koks jis?
Tai bus pasakojamosios formos nuotykių spektaklis apie trijų Lietuvos pedagogių nuotykius Europoje. Trys pedagogės iš Skakiškio miestelio sugalvoja atkeldinti į miestelį svetimšalius pabėgėlius tam, kad miestelio mokykla nebūtų uždaryta. Pedagogės kelia klausimą: ką daryti šiame pasaulyje, kuriame pedagogas kaip mokytojas yra nebereikalingas?
