Nežinau, ar kas yra plačiau aptaręs karo prieš Ukrainą pasekmes Lietuvos vidaus gyvenimui. Tad pamėginsiu tai padaryti iš subjektyvios asmeninės perspektyvos, kuri gal skirsis nuo kitų patyrimo, o gal bus ir visai tipinė.
Pirma, karo žinią išgirdome dar psichologiškai neatsigavę nuo dvejų metų kovidinio uždarymo ir laisvių suvaržymų, netikėtai (dauguma, kaip ir aš, vis dėlto netikėjome, kad jis kils) ir tai sukėlė smarkų šoką. Tuomet atrodė, kad mūsų užpuolimas bus kitas ir jau labai greit.
Skaitydama apie žmones, besislepiančius nuo bombardavimų metro ar rūsiuose, nesunkiai įsivaizdavau, kad tai gali ištikti ir mus, tik, deja, nei rūsio (bent jau aš), nei metro mes neturime. Sutrikau, apėmė bejėgiškumas. Pamenu tuos epizodinius civilinės gynybos instruktažus ir mėginimus susigaudyti, ką ir kaip reikėtų daryti invazijai prasidėjus.
Po to buvo sukrėtę barbariški savo žvėriškumais atradimai Bučioje ir kituose Kijevo priemiesčiuose, priminę, kad nuo Antrojo pasaulio karo ir pokario laikų rusų kariuomenė ne kažin kiek pasikeitė.
Kadangi turiu nemažai draugų ukrainiečių, teko ten daug kartų būti, labai rūpėjo ir jų, greitai išblaškytų po pasaulį ar nebeišeinančių į kontaktą, likimas. Taip pat mačiau ir draugų rusų sutrikimą, klaikią kaltę ir graužatį.
Džiaugiuosi, kad nei vienas jų nepalaikė režimo, nors dalis, priversta likti rusijoje dėl šeiminių aplinkybių, nutilo, susigūžė. O universitete, tiesiogiai ar online bendraudama su baltarusiais kolegomis ir studentais, girdėdavau ir pasakojimus apie priverstinę jų emigraciją, persekiojimus, darbo ir perspektyvų praradimus.
Kai ukrainiečiai pirmomis savaitėmis atsilaikė, antras šokas buvo putinui pradėjus grasinti atominiu ginklu. Atrodė, iš šito bepročio galima visko tikėtis… Pasaulis grimzdo į chaosą ir psichika nerado adekvataus būdo į tai reaguoti.
Galbūt dėl to viešojoje erdvėje ir soc. tinkluose taip plito patologiški įtarinėjimai ir „vatnikų” medžioklė, aštrėjo įsijautrinimas ir isteriškumas, neadekvačios reakcijos, pasireiškiančios siuntinėjimu lengva ranka „paskui rusų laivą”, kolektyviniu „kaltųjų” užsipuolimu ir išstūmimu iš „padoriųjų” tarpo, pernelyg nesigilinant, ar išties būta už ką.
Pagalba ukrainiečių pabegėliams ir Ukrainai, užuot buvus ori, gerai organizuota ir laisvanoriška, greitai virto politinių manipuliacijų ir asmeninio pasipuikavimo įrankiu, lyg užsidėjęs ant profilio dvispalvę vėliavėlę ar nusifotkinęs ir paviešinęs savo teikiamą pagalbą tapsi kuo nors geresnis už kitus, kurie padeda apie tai neskalambindami nuo kiekvieno stogo. Dar daugiau, atsisakymas skalambintis tapo „įrodymu”, kad nepadedi.
Būtent ši, ne visuomet prasminga, daugiausia simboliais ir ceremonijomis rodoma parama ir bergždi ginčai erzino labiausiai. Kaip ir valdančiųjų pastangos ja demonstratyviai dangstytis, ne tik ieškant ir identifikuojant „liaudies priešus”, bet ir ciniškai išnaudojant Ukrainos tragediją savanaudiškais tikslais.
Valdantieji su savo įtakotukais priešaky sėkmingai perėmė paramos Ukrainai moralinį monopolį ir informacinį lauką ir skubėjo apdovanoti uoliausius paramos rinkėjus iš savųjų tarpo, pamiršdami, kad geri darbai neprašo atlygio ir yra daromi tyliai. Ukraina jiems taip pat tapo indulgencija nuo bet kokios kritikos ir klausimų apie jų veiklą. O pasiteiravimas, ar visa surinkta labdara ir pinigai išties patenka adresatams ir panaudojami pagal paskirtį, tapo tikru tabu, kurio viešas kėlimas sukeldavo nevaržomą įtūžį ir srutų papliupas (I. Vėgėlės atvejis).
Nepatinka kylančios kainos – bet Ukrainoje dar blogiau! Kritikuoji šios vyriausybės netinkamus darbus, nekompetenciją ar neveiklumą – žinoma, dirbi Putinui!
Kuo daugiau emocijų, vėliavėlių, žvakelių, kitų kovotojams fronte niekaip realiai nepadedančių simbolinių gestų – pageidautina, kuo rėksmingesnių ir išskirtinesnių, nesibodint netgi jais išstumti nacionalinę simboliką – tuo labiau demonstruojama „meilė Ukrainai” ir neapykanta rusijai bei rusams, iki pat jų visų demonizavimo ir cancellinimo.
Toks visuotinis pokazūchos ir afektyvumo įsigalėjimas tapo ir priemone rūšiuoti visuomenę į valdžiai lojalius ir ne, nevengiant net atvirų šmeižtų ir melo. Antai, nors Lietuvos šeimų sajūdis jau pirmą karo dieną paskelbė Ukrainą remiantį pareiškimą ir padėjo bei padeda pabėgėliams, jam atkakliai kabintos rusijai dirbančių „vatnikų” etiketės. Tai įtikino ar privertė LŠS laikysena suabejoti net ir blaiviai mąstančius jo rėmėjus, susilpninti šį judėjimą.
Visa tai, taip pat turint omeny ir masyvią proukrainietišką propagandą, ne visuomet atspindinčią tikrąją padėtį fronte ir kariaujančioje šalyje, sėkmingai pridengė realius žmones (ukrainiečius, šiukštu, galima buvo tik herojizuoti), realias, įskaitant konfliktines, situacijas ir realias problemas. Tokias kaip staiga išaugęs rusakalbių skaičius Lietuvos miestuose, kas gresia tarpetninėmis įtampomis bei konfliktais, iššūkiais nacionaliniam saugumui.
Nepatogių klausimų tabuizavimas, slopinimas ir išstūmimas, užuot mus sustiprinęs, daro paveikesnius manipuliacijoms, įvairioms įtakoms ir palieka murkdytis primityviose „savas-svetimas” emocijose, kurios dažnai užgožia sveiką protą. Belieka tikėtis, kad šie metai bus blaivesni, o empatijos ir tikro palaikymo Ukrainai nepritrūks. Ir kad karas greitai baigsis imperijos sutriuškinimu.
Rasa Čepaitienė, istorikė, kultūrologė, Europos Humanitarinio Universiteto profesorė
