2016 metų pabaigoje Maskvoje, prie Prancūzijos pasiuntinybės veikiančiame Kultūros institute, tarptautinė asociacija „Karikatūristai už taiką“ suruošė karikatūrų parodą „Karikatūristai už žmogaus teises“. Jame dalyvauti buvo pakviestas ir vienintelis dailininkas – karikatūristas iš Lietuvos, LŽS narys ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES pirmininkas Vladimiras Beresniovas (Vlaberis).
Penkių dienų viešnagės Maskvoje metu susitikta su kolegomis iš kitų Europos Sąjungos šalių ir Rusijos Federacijos, kartu dalyvauta įvairiuose renginiuose, susitikimuose. Diskutuota, dalintasi nuomonėmis šia mums visiems šiandien labai svarbia ir opia problema.Sugrįžusį iš beveik savaitę trukusio renginio ir šiek tiek pailsėjusį, jį kalbino kolega, žurnalistas Povilas Antanas KAUNAS.
– Pirmiausia apie pasiruošimą ir išvykimą į Maskvą. Ar buvo kokių trukdžių, nesklandumų, juk vykote į užsienį?
– Kai kiekvieną dieną sukiesi darbų verpete, nejunti, kai laikas ne bėga, bet tiesiog šuoliuoja. Ne tik dienos, bet ir savaitės, net mėnesiai tiesiog tirpsta , tarsi sniegas pavasarinės saulės atokaitoje. O kai pakeli akis į kalendorių…
Kvietimą į šią parodą buvau gavęs dar vidurvasarį. Atrodė, iki išvykos marios laiko. Kai pradėjau ruoštis, iškilo nenumatytų trukdžių. O dar tie vizos gavimo terminai… Pabūgau, kad galiu ir nesuspėti, kaip sakoma, „ į tą jau nuvažiuojantį traukinį“. Todėl esu labai dėkingas Lietuvos ambasadai Maskvoje, kad man ji net skubos tvarka ir svečio teisėmis išsirūpino vizą, ambasados antrajam sekretoriui Marijui Petrušoniui už rūpestį, kad laiku, sėkmingai nuskrisčiau, už tolimesnį manęs šefavimą vykstant į parodą ir parodos metu, už dar į namus atsiųstą renginio programą.
– Ar pavyko sutikti tuo pačiu reisu į Maskvą skrendantį advokatą Egidijų Bičkauską ir su juo pasikalbėti?– Taip. Su Egidijum Bičkausku susitikau Vilniaus oro uoste prieš išskrendant į Maskvą. Todėl dar turėjome laiko ir kavinėje prie kavos puodelio pasėdėti. Pasirodo, jis buvo pakviestas į Maskvą švęsti Jurgio Baltrušaičio vidurinės mokyklos dvidešimt penkerių metų sukaktį, nes, kai dirbo Lietuvos diplomatinės misijos vadovu Maskvoje, buvo tos mokyklos, tuomet pavadintos „Šaltinėliu“, vienas iš steigėjų.
Egidijus prisiminė, kad pradžioje tos mokyklos pirmoje ir antroje klasėse mokėsi tik dvidešimt vaikų, o dabar šioje mokykloje jau mokosi net keli šimtai. Ir ne visi, kas nori, į ją patenka. Mokykla tapo prestižine. Dabar čia dirba net penkiasdešimt keturi mokytojai. O vieno pirmųjų Lietuvos diplomatų Rusijoje Jurgio Baltrušaičio vardas jai buvo suteiktas nugriovus vaikų darželį ir pagal originalų projektą pastačius naują mokyklą.
– Grįžkime prie renginio, į kurį vykote. Norėtume daugiau išgirsti apie parodos organizatorius ir jų atliktus darbus. Kas juos šefuoja, remia?– Karikatūrų parodos organizatoriai – Tarptautinė karikatūristų asociacija „Karikatūristai už taiką“, įkurta Prancūzijos laikraščio „Mond“ dailininko Plantju iniciatyva prie Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos ( anksčiau –Suvienytųjų Nacijų organizacija) ir aktyviai remiama buvusio SNO Generalinio sekretoriaus (1997 – 2006) Kofio Anano, šiandien švenčia savo gyvavimo dešimtmetį. Jos nariais jau yra 147 menininkai iš 55 šalių (tame tarpe ir Vladimiras Beresniovas – Vlaber iš Lietuvos).
Karikatūrai įveikiant kalbos ir kultūros barjerus, susidarė puiki galimybė sėkmingai diskutuoti tokiomis temomis, kaip minties laisvė, žodžio laisvė, taika, solidarumas ir tolerancija. Asociacija, ištikima humaniškumo vertybėms, įvairių tautų žmones skatina dar giliau apie tai mąstyti.
Nuo 2006 metų asociacija „Karikatūristai už taiką“ jau suruošė 17 parodų Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Naujosios Zelandijos, Kolumbijos, Šveicarijos, Peru, Filipinų, Brazilijos, Belgijos, Izraelio – Palestinos sostinėse. Ir štai 2016 metų pabaigoje Prancūzijos kultūros instituto iniciatyva (paroda veiks iki šių metų sausio 12 dienos) – ir Maskvoje.
Asociacijos „Karikatūristai už taiką“ ruošiamose parodose aš jau ne naujokas. 2015 metais buvau pakviestas į Europos Sąjungos parlamente ( Strasbūre) šios asociacijos ir Europos komisijos žmogaus teisių padalinio ruoštą parodą, kurios tada pagrindinė tema buvo taikos ir demokratijos gynimas.Tuomet turėjau garbės dalyvauti Sacharovo premijos įteikimo ceremonijoje, kurią skyrė Saudo Arabijos tinklaraštininkui Raifui Badaviui, bet ją įteikė ten iš Kanados atvykusiai žmonai Ensaf Haidar, nes Raifas, už tai, kad tinklaraštyje skelbė tik tiesą apie savo šalį, buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti. Atseit, už islamo įžeidimą. Tai ne vienintelis kartas, kai Sacharovo premijos laureatų kėdė, jiems įteikiant premijas, būdavo tuščia…
Beje, dalį savo karikatūrų šioje Maskvos parodoje eksponavo ir asociacijos įkūrėjas bei vadovas Plantju. Jo ekspozicija taip ir buvo pavadinta „Pasaulis Plantju akimis“.
– O dabar konkrečiau apie renginius, susitikimus, kuriuose teko dalyvauti.
– Pirmiausia kartu su ambasados antruoju sekretoriumi Marijumi Petrušoniu nuvykome į Prancūzų kultūros institutą, į prancūzų dailininko – karikatūristo ir asociacijos „Karikatūristai už taiką“ vadovo Plantju karikatūrų parodos „ Pasaulis Plantju akimis“ atidarymą. Visiems dalyviams ji padarė gilų įspūdį – eksponuojami darbai giliai išmąstyti, atlikti meniškai, suprantami.
Kitą dieną parodą „Karikatūristai už žmogaus teises“ aptarėme Šiuolaikiniame meno centre „Vinzavodas“ suruoštame „apskritame stale“. Čia diskusijose gausiai dalyvavo ne tik patys žymiausi Europos šalių, bet nemažas būrys ir Rusijos Federacijos karikatūristų. Pagrindinė pakalbio tema buvo: „Karikatūra spaudoje: menas ar pranešimas, fakto pateikimas“. Diskutavome apie karikatūros, kaip žanro, nueitą kelią nuo piešinio, animacijos iki skaitmeninio formato. Ir kokios šios metamorfozės pasekmės atskleidžiant šiuolaikinio pasaulio sopulius.
„Apskritame stale“, suruoštame Centriniuose žurnalistų namuose, toliau diskutavome tema: „Nuo spaudinio iki socialinių tinklų: karikatūra keičia formatą“? Susitikome ir kalbėjomės apie karikatūros vietą spaudoje ir virtualioje erdvėje su Maskvos valstybinio instituto žurnalistikos fakulteto studentais ir dėstytojais. Buvo ir daug kitų susitikimų, pokalbių, visų čia ir neįmanoma išvardinti.– Kas Jums, jau grįžtant į Lietuvą, dar paliko gražių įspūdžių?
Prieš grįžtant į Lietuvą mane maloniai priėmė Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Remigijus Motuzas. Dalyvaujant ambasados antrajam sekretoriui Marijui Petrušoniui, vyko įdomus, dalykiškas pokalbis ne tik apie asociacijos „Žurnalistai už taiką“ suruoštą parodą prie Prancūzijos pasiuntinybės veikiančiame kultūros institute, apie karikatūros būklę Lietuvos spaudoje bei virtualioje erdvėje ir jos perspektyvas, mano ateities planus.
Atsisveikinant ambasadorius įteikė gražų suvenyrą – 2015 metais serijoje „Užsienio literatūra“ išleistą solidžios apimties knygą, skirtą Alfonso Niko – Niliūno ir Romualdo Granausko atminimui „Lietuva: sėja ir pjūtis“. Tai solidžios apimties almanachas, kuriame spausdinami A. Niko – Niliūno, R. Granausko M. Ivaškevičiaus, J. Sprindytės, J. Vaičiūnaitės, R. Gavelio, G. Beresnevičiaus J. Erlicko, T. Venclovo ir kt. kūriniai. Knyga reprezentuoja net per keturiasdešimt Lietuvos autorių.
Nuotraukose iš asmeninio albumo: Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) susitikimai Maskvoje
