Kas bendro tarp premjerės Ingridos Šimonytės ir Kauno mero Visvaldo Matijošaičio? Žinau, kad vien šis klausimas įsiutins abiejų politikų fanatiškų mylėtojų klubus, bet surizikuosiu ir pasilinksminsiu.
Bendros savybės – savimyla ir polinkis arogantiškai nusispjauti į rinkėjų nuomonę. I. Šimonytė jau anksčiau pareiškė, kad keturis metus darys ką norės ir reitingai jai nerūpi. Tokią pačią nuomonę apie kiek kritusius Kauno mero reitingus man perdavė jo atstovas komunikacijai. Taigi – išrinkot ir tylėkit.
Dar bendra tai, kad karantino ir antsnukių populiarinimo laikotarpiu abu uždarame renginyje draugiškai fotografavosi be kaukių apsikabinę taureles. Į patalpą neįsiveržė nei policija, nei šauliai, kurie po miškų takelius vaikėsi pavienius „neklaužadas“. Ir „labai svarbios“ taisyklės nesilaikymas dviems ponams nieko nekainavo.
Aišku, pasitempti iki vyriausybės vadovės Kauno merui yra kur. Premjerė tęsia Gabrieliaus Landsbergio turistines tradicijas ir jau tiesiogine prasme žymi savimi teritorijas. Vienas kvailiausių Puškino eilėraščių buvo toks: „я памятник воздвиг себе нерукотворный“ („paminklą sau pasistačiau ne rankų darbo“, vertimas iš rus.). I. Šimonytei memorialine lenta iškilmingai papuoštas Kijyvo šaligatvis. O premjerės ištikimas štabas plytos nuotrauką nuotrauką, kurioje ji erotiškai (?) tupi šaia Volodimyro Zelenskio patalpino vyriausybės tinklalapyje. Tad V. Matijošaičiui reiktų skubiai savimi paženklinti bent jau Charkivą.
Jei tai padės Ukrainai išvyti agresorius ir laimėti karą – skrendam visi – kas į Lvivą, kas į Poltavą, kas į Chersoną ir nusiperkam po plytą. Ne tik rusai išsigandę pabėgs, bet ir Mariupolis pakils iš pelenų.
Aš, Dievas mato, esu terorizuojamos ukrainiečių tautos pusėje ir suprantu solidarumą, suprantu, kad reali pagalba yra reikalinga. Aš suprantu, kad šitą nesąmonę sugalvojo kažkoks ukrainiečių „genijus“ – kvailiai pasakose ne tokie kuoktelėję, kaip tikrovėje. Žinau, kad ne jai vienai tų plytų pridėta – jei Ukrainoje manoma, kad gyvų politikų atminties išankstinis įamžinimas yra gerai, tebūnie. Jų šalis, jų sprendimai, o karas gali bet kam nunešti stogą. Tačiau poviškas pozavimas prie monumentų pačiam sau, mano subjektyvia ir galbūt klaidinga nuomone, atrodo makabriškai ir ciniškai net tuo atveju, jei kažkas kitas irgi elgėsi panašiai.
Jei jau taip suvokiamas nuopelnų įprasminimas, tai premjerei galim gyvai pastatyti kokių aštuonių metrų paminklą toje vietoje, kur dabar stovi „kažkoks ten“ Vincas Kudirka. Kam čia laukti nepakeičiamos kumyrės mirties ar bent kadencijos pabaigos. Lėšų galima sumesti per Tapino kanalą. „Atšaukimo kultūros“ kontekste tokia permaina patiktų ir mūsų raudonžydžiams (nepainioti su žydais), kurie inkščia dėl to, kad šio autoriaus eilėse būta antisemitinių strofų.
Šiaip jau, pasiūlymu „pirk plytą“ kitados Panevėžyje praeivius plėšdavo tada jauni ir perspektyvūs Panevėžio banditėliai, vėliau išgarsėsiantys kaip „tulpiniai, prie pat plytinės. Tik anos plytos visgi nebuvo vardinės, bet mados juk visame pasaulyje keičiasi.
