Neseniai kadenciją baigiantis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pirmą kartą retrospektyviai įvertino Aljanso politiką Ukrainoje. Pripažįstama, kad Jungtinėms Valstijoms ir pagrindinėms sąjungininkėms nepavyko atgrasyti Rusijos nuo totalinės invazijos į Ukrainą 2022 m.
Nors valstybės narės galėjo suteikti tam tikrą mirtiną karinę pagalbą, NATO kaip aljansas tiek prieš Rusijos invaziją 2022 m., tiek po jos suteikė Ukrainai tik nemirtiną karinę įrangą. Neseniai Vašingtone įvykęs aukščiausiojo lygio susitikimas davė ženklą, kad NATO pradės teikti tam tikrą letalinę pagalbą, tačiau šios pastangos tebėra daugiausia valstybių narių rankose per Ramšteino grupę.
NATO valstybės narės vykdė karių mokymus ir pratybas Ukrainoje prieš Rusijos 2022 m. invaziją, tačiau nuo to laiko to nedarė. Vietoj to jos rengia Ukrainos karius NATO teritorijoje, kol laukiama neaiškios “karo pabaigos”.
Kadenciją baigiantis Jensas Stoltenbergas, duodamas interviu Vokietijos laikraščiui “Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung” ir sakydamas kalbą renginyje, kurį Briuselyje surengė Jungtinių Amerikos Valstijų Vokietijos Maršalo fondas, iš naujo svarsto NATO vaidmenį Rusijos kare su Ukraina.
Jis klausė: “Ar tai yra svarbiausia? Ar galėjo NATO padaryti daugiau, kad 2022 m. Rusija antrą kartą neįsiveržtų į Ukrainą? Ir ar NATO galėjo padaryti daugiau nei iki šiol, kad šis karas baigtųsi Ukrainai palankia linkme?“
J. Stoltenbergas šiuos klausimus kelia deramai ir diplomatiškai atsargiai, tačiau taip atvirai, kaip generaliniam sekretoriui per dešimtmetį trukusią tarnybą šiame poste dar nebuvo tekę.
Reikia pripažinti, kad ši pora klausimų toli gražu neapima viso pastarųjų metų ir dešimtmečių NATO politikos Ukrainos atžvilgiu vaizdo. Nuoširdus žvilgsnis galėtų padėti atsekti ir paaiškinti ilgą Vakarų strateginių nesėkmių Ukrainoje istoriją.
Vis dėlto reikia nepamiršti, kad kritika, priekaištai ir galbūt raginimai neturėtų būti adresuojami NATO “kaip NATO” (kolektyviai ir instituciškai).
NATO yra tarpvyriausybinė, o ne viršvalstybinė organizacija.Valstybės narės turi visišką suverenią valdžią savo nacionalinio saugumo ir gynybos politikos bei atitinkamų biudžetų atžvilgiu.Politinius sprendimus Aljansas priima vieningu sutarimu, o tai dažnai reiškia mažiausią bendrą vardiklį.
Generalinis sekretorius iš esmės yra valstybės tarnautojas, kurio vieši pareiškimai privalo išreikšti Aljanso politinį sutarimą konkrečiais politikos klausimais.Aljanso karinis ir civilinis personalas vykdo konklavos metu nacionalinių politinių lyderių priimtą politiką.
Taigi NATO politika yra tokia, kokią ją nustato nacionaliniai politiniai lyderiai: praktiškai – įtakingiausių valstybių narių vadovai. NATO “kaip NATO” negali būti strategiškai įžvalgesnė ar veiksmingesnė, nei JAV prezidentas, Vokietijos kancleris ar Prancūzijos prezidentas – jau nekalbant apie Turkijos prezidentą ir (arba) Vengrijos ministrą pirmininką, kurie kartkartėmis leidžia Aljansui tokiu būti.
Atsižvelgiant į tai, reikia apsvarstyti J. Stoltenbergo išvykimo klausimus.
Ginkluoti Ukrainą, kad ji galėtų apsiginti
Žvelgdamas atgal, J. Stoltenbergas garsiai klausia, kodėl “NATO sąjungininkės ir pati NATO nesiėmė daugiau veiksmų, kad sustiprintų Ukrainą anksčiau [nei 2022 m. Rusijos invazija]…. Dabar mes ginkluojame Ukrainą karui, tačiau galėjome apginkluoti Ukrainą anksčiau, kad išvengtume karo”.Pavyzdžiui, “Jungtinės Valstijos ilgai nenorėjo tiekti Ukrainai prieštankinių raketų, kad neprovokuotų Rusijos”.Sąjungininkai apskritai “nenorėjo tiekti ginklų, kurių prašė Ukraina, nes tai būtų padidinę įtampą su Rusija”.J. Stoltenbergas daro išvadą, kad toks mąstymas pasirodė esąs klaidingas. “Dabar mūsų parama yra didžiulė.Ir NATO koordinuoja paramą per mūsų naująją vadavietę Vokietijoje.”
Tačiau, jei pažvelgtume giliau, pripažintume, kad NATO – karinė organizacija – kaip ir dauguma valstybių narių, daugelį metų apsiribojo neletaline pagalba Ukrainai tiek taikos, tiek karo metu. Tik šių metų Vašingtono aukščiausiojo lygio susitikime NATO kolektyviai nusprendė suteikti tam tikrą mirtiną pagalbą, tačiau toli gražu neaišku, kokią ir kaip. Planuojama, kad naująją vadavietę Vysbadene,
Vokietijoje, sudarys logistikos personalas, kuris, matyt, palengvins įrangos, įskaitant mirtinus reikmenis, kuriuos valstybės narės, vykdydamos savo nacionalines funkcijas, teikia Ukrainai, gabenimą. Šį tiekimą ir toliau koordinuoja Ramšteino grupė, kuriai pirmininkauja ir kurią subūrė Pentagonas. Todėl jie tiekiami ne iš NATO struktūros, nors Vysbadeno personalas dabar reiškia, kad Aljansas tam tikru būdu susijęs su šiomis pastangomis.
Karių mokymas Ukrainoje
Kaip teisingai pažymi J. Stoltenbergas, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė ir Kanada mokė Ukrainos karius Javorivo bazėje (Lvovo sritis), “ko mes, NATO, nedarėme.Mūsų mokymai ir Ukrainos aprūpinimas įranga buvo gana riboti.Galėjome padaryti daug daugiau”.Taip pat “buvo klaidinga manyti, kad Rusija būtų išprovokuota [jei NATO būtų teikusi tokius mokymus]”.
Aptariama mokymo programa buvo trijų valstybių narių, veikiančių pagal savo nacionalinius įgaliojimus, “valios koalicijos” tipo susitarimas. Tai leido programą vykdyti be NATO mandato, kuriam būtų reikėję vienbalsio politinio pritarimo.
Panašiai ir tradicinės kasmetinės Juodojoje jūroje vykstančios karinio jūrų laivyno pratybos “Sea Breeze”, kuriose kasmet dalyvauja daug NATO narių ir valstybių partnerių, negalėjo tapti NATO pratybomis, o buvo vykdomos kaip JAV ir Ukrainos rengiamos pratybos.
Šiuo metu NATO valstybės narės rengia Ukrainos karius savo teritorijoje, tačiau atsisako mokymų ir pratybų Ukrainoje, kol “pasibaigs karas”. Vis dėlto “pokario” pabaigos būsena atrodo labai sunkiai pasiekiama užsitęsusio hibridinio konflikto amžiuje, kai Rusija ištrynė skirtumus tarp taikos ir karo.
Nepavykęs atgrasymasJ. Stoltenbergas netiesiogiai pripažįsta, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir pagrindinėms Vakarų sąjungininkėms nepavyko atgrasyti Rusijos nuo 2022 m. invazijos į Ukrainą.Jis pareiškė: “Jei Ukraina būtų buvusi kariniu požiūriu stipresnė, tuomet Rusijos agresijos slenkstis būtų buvęs aukštesnis, o išlaidos Rusijai – taip pat didesnės. Ar šie slenksčiai būtų buvę pakankamai aukšti, vargu ar galima pasakyti”.
Tačiau jis neužsimena, kad būtų griebtasi kokių nors konkrečių atgrasymo priemonių Rusijos atžvilgiu. Vietoj to “mes paviešinome žvalgybos informaciją apie Rusijos karinių pajėgumų didinimą, iš dalies siekdami pasipriešinti Rusijos propagandai, iš dalies tikėdamiesi diplomatinėmis priemonėmis įtikinti Rusiją atsisakyti savo planų…. Mes padarėme viską, kad Rusija iš invazijos kelio pereitų į diplomatinį kelią”.
Abu šie punktai atkartoja Joe Bideno administracijos politiką nuo 2021 m. pabaigos iki 2022 m. pradžios. Paviešinus nerimą keliančią informaciją apie artėjančią Rusijos invaziją (ir pagrasinus ekonominėmis sankcijomis), invazijos nebūtų pavykę sulaikyti, jei nebūtų laiku imtasi karinių atsakomųjų priemonių.Be to, “diplomatinio sprendimo” siūlymas Rusijai aiškiai reiškė – pagal to meto Baltųjų rūmų pranešimus – politines nuolaidas mainais į invazijos planų atšaukimą.
Kadenciją baigiantis NATO vadovas politiką nuo 2022 m. iki šiol apibūdina kaip “paramą Ukrainos gynybai nuo Rusijos, kartu vengiant karo tarp NATO ir Rusijos”.Vis dėlto Jungtinėms Valstijoms ir Aljansui kartu nepavyko suderinti šių dviejų politikos krypčių.Grynasis rezultatas iki šiol suteikė Rusijai pranašumą Ukrainos atžvilgiu.
Eurasia Daily Monitor
