Vakarų karinės jūrų pajėgos iki atskiro pranešimo buvo atšauktos iš Juodosios jūros. Tai nepaprasta situacija, itin reta šiuolaikinėje istorijoje. Nuo 2021 m. gruodžio mėn. į Juodąją jūrą nebuvo įplaukęs nė vienas karinis laivas iš kitos nei Juodosios jūros baseino šalies. O nuo 2021 m. liepos mėn. Juodojoje jūroje nebuvo surengta nė vienų karinių jūrų pratybų, kuriose dalyvautų Vakarų šalys.
Todėl Rusijos Juodosios jūros laivynas naudojasi plačia veiksmų laisve ir atitinkamu nebaudžiamumo lygiu. Ji įvedė visišką Ukrainos blokadą – praktiškai paversdama Ukrainą sausumos neturinčia šalimi – nuo 2021 m. pabaigos (ruošiantis visavertei Rusijos invazijai į žemyninę Ukrainą) iki 2022 m. liepos, per kitus 11 mėnesių iš dalies ir su tam tikromis sąlygomis sušvelnino blokadą, o 2023 m. liepą vėl ją sugrąžino (žr. EDM, liepos 26, 27, 31 d.).
Kitą savo žingsnį Rusijos laivynas atliko dislokuodamas dvi korvetes prie komercinės laivybos kelių Bulgarijos ir, matyt, Turkijos išskirtinėse ekonominėse zonose (Nato. int, liepos 26 d.; Novinite; Mediapool, liepos 27 d.; TASS, liepos 25 d., rugpjūčio 1, 2 d.; Radio Free Europe/Radio Liberty, liepos 28 d., rugpjūčio 2 d.), o Rusijos jūrų ir sausumos raketos ir dronai smogė Ukrainos upių uostams, idant paralyžiuotų ten esančią civilinę laivybą (Black Sea News; Censor.net, rugpjūčio 1 d.; RBK; Ukrainska Pravda, rugpjūčio 1, 2 d.).
Vakarų valstybių pasitraukimas iš Juodosios jūros beveik neabejotinai yra laikina priemonė, tačiau jos trukmė šiuo metu atrodo neaiški. Jų sprendimą lėmė šie veiksniai: pavojinga aplinka, kurią sukūrė Rusijos kariniai veiksmai Juodojoje jūroje rengiantis plataus masto karui prieš Ukrainą ir jo metu; Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių politika beveik bet kokia kaina vengti tiesioginio kontakto su Rusijos pajėgomis; ir Turkijos sprendimas prasidėjus karui uždrausti įplaukti į Juodąją jūrą per Bosforo sąsiaurį ne jūros baseino šalių karo laivams.
JAV ir NATO šį Turkijos sprendimą neoficialiai sutiko su tam tikru palengvėjimu. Dabartinis Vakarų karinių jūrų pajėgų nebuvimas Juodojoje jūroje smarkiai kontrastuoja su jų buvimu per visą posovietinį laikotarpį ir ypač po 2014 m. Rusijos karinės intervencijos prieš Ukrainą.
JAV ir sąjungininkų kariniai laivynai kasmet rengė pratybas, taip pat daug kartų patruliavo ir lankėsi uostuose, nors ir laikydamiesi Montrė konvencijos apribojimų dėl tonažo bei buvimo Juodojoje jūroje trukmės.
Daugiausia pastangų dėjo JAV karinis jūrų laivynas, šiek tiek prisidėjo NATO sąjungininkės savo nacionaliniais pajėgumais ir kartais NATO kaip organizacija. Šis nevienodas naštos pasidalijimas paaiškina, kodėl iki 2021 m. jų buvimas kiekvienais metais svyruoja. Vokietijos tyrinėtojo Carsteno Schmiedlo duomenimis, 2014 m. Vakarų sąjungininkų karo laivai Juodojoje jūroje buvo 210 dienų, 2016 m. – 58 dienas, o 2021 m. – 182 dienas (Centerformaritimestrategy.org, vasario 3 d.).
Tačiau dabartinio karo metu Vakarų sąjungininkės (pavieniui ar kartu kaip NATO) atsisakė vėl įplaukti į Juodąją jūrą net tada, kai Rusijos veiksmai įkvėpė aštriausią jų pasmerkimą, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos grūdų eksporto blokados, Ukrainos uostų užminavimo ir raketų smūgių kritinei infrastruktūrai atveju.
JAV ir jų sąjungininkės atsisakė įprastų atsako į tokias situacijas priemonių: laivybos laisvės operacijos siekiant užtikrinti tarptautinės jūrų teisės laikymąsi, humanitarinės jūrų operacijos siekiant atblokuoti Ukrainos žemės ūkio produkcijos eksportą lydint krovininius laivus arba išminavimo operacijos pasitelkiant, pavyzdžiui, vieną iš nuolatinių NATO priešmininių priemonių grupių (SNMCMG). Tačiau SNMCMG2 šiuo metu vykdo pratybas Viduržemio jūroje (Nato.int, liepos 31 d.).
Taigi, Rusija palaipsniui išplėtė savo valdas Juodojoje jūroje, išstumdama iš tarptautinių vandenų ir jų išskirtinių ekonominių zonų kitas pakrantės šalis, o per šį karą iš jūros išstūmė ir Vakarų karinius laivynus. Dar 1994 m. atplėšusi Abchaziją nuo Gruzijos, Rusija visiškai kontroliavo atitinkamą Juodosios jūros dalį dar prieš 2008 m. oficialiai paskelbdama apie jos užgrobimą.
2014 m. aneksavusi Krymą, Rusija de facto pasisavino didžiulius Ukrainos teritorinių vandenų plotus ir išskirtinę ekonominę zoną, taip pat nustatė išskirtinę Azovo jūros ir Kerčės sąsiaurio (iki tol dalijamo su Ukraina) kontrolę. 2022 m. Rusija užėmė visą Ukrainos pakrantę Azovo jūroje ir dalį Ukrainos Juodosios jūros pakrantės iki Nikolajevo. Ši nuolatinė plėtra sudarė prielaidas dabartinei Rusijos vykdomai Ukrainos blokadai ir žygiams į Bulgarijos ir Turkijos išskirtines ekonomines zonas.
Yra žinomas vienintelis atvejis, kai Juodojoje jūroje buvo vykdoma laivybos laisvės operacija, nors oficialiai ji ir nebuvo paskelbta. 2021 m. birželio mėn. britų laivas “HMS Defender” plaukė gana trumpą atstumą per tarptautiniu mastu pripažintus Ukrainos vandenis, kuriuos Rusija de facto pasisavino prie Krymo krantų. Rusai atsakė apšaudydami britų laivą savo lėktuvais ir paleisdami įspėjamuosius pakrantės artilerijos šūvius.
Paskutinės svarbios pratybos, kuriose dalyvavo Vakarų šalių karinės jūrų pajėgos,”Sea Breeze 2021″, vyko tų pačių metų liepą.
Tai buvo 21-oji kasmetinė šių tarptautinių pratybų, kurias kartu rengė Ukraina ir Jungtinės Valstijos ir kuriose dalyvavo karinio jūrų laivyno, sausumos ir oro pajėgų komponentai Ukrainos bei tarptautiniuose vandenyse, operacija (Navy.mil; Eucom.mil; Nato.int, 2021 m. liepos 19 d.). Ruošiantis pratyboms JAV karinio jūrų laivyno oficialus atstovas paaiškino: “Mes demonstruojame pasauliui, kad Juodoji jūra yra tarptautinė jūra, atvira ir prieinama laisvam visų tautų transportui, prekybai ir laivybai, nepriklausanti nė vienai valstybei” (State.gov, 2021 m. birželio 29 d.). “(State.gov, 2021 m. birželio 29 d.).
Vladimiras Socoras, Eurasia Daily Monitor
