Žiemos išsiilgęs Donatas Motiejūnas atvyko į Lietuvą dar vienam Eurolygos krepšinio turnyro mačui prieš Kauno „Žalgirį“. 33-ejų centras pažvelgė į sunkų periodą savo jaunystės komandoje bei atskleidė planus dėl dalyvavimo rinktinėje.
„Monaco“ klubui atstovaujantis Motiejūnas išlieka patikimu pasirinkimu Saša Obradovičiaus rotacijoje. Tą įrodo ir puikus praėjęs mačas Eurolygoje, kai Belgrado „Partizan“ jis atseikėjo 23 taškus.
Vis dėlto džiaugsmo dėl asmeninio žaidimo daug nėra, kadangi „Monaco“ pralaimėjo, o širdyje norisi ir sėkmės „Žalgiriui“. Kauniečių rezultatas nėra tragiškas – 5 pergalės, 7 pralaimėjimai – tačiau pralaimėjimas autsaideriams Berlyno ALBA iššaukė visuomenės nepasitenkinimą.
Motiejūnas paanalizavo, kokie sunkumai kamuoja „Žalgirį“ nuo sezono pradžios bei užstojo vyriausiąjį trenerį Kazį Maksvytį, su kuriuo jaunystėje dirbo Kauno sporto mokykloje, o vasarą – Lietuvos rinktinėje.
„Traumos ir žaidėjų pardavimas labai apsunkina tą situaciją, – BN pokalbių laidoje sakė Motiejūnas. – Treneris verčiasi su tuo, kas jam yra duota, ir iš mano pusės – jis spaudžia, ką gali. Ar kitas žmogus, atvažiavęs į jo vietą, padarys daugiau ir geriau? Neaišku, labai sunku kažką pasakyti, bet aš tai abejoju.“
Centras su Lietuvos rinktine vyko į 2023 m. pasaulio čempionatą, kur mūsiškiai užėmė 6 vietą. Tai – geriausias nacionalinės komandos vieta didžiuosiuose turnyruose nuo 2015 m. Europos pirmenybių.
Motiejūnas į Filipinus vyko su aiškia užduotimi – suteikti poilsio Jonui Valančiūnui. Vis tik artėjanti olimpinė atranka gali padiktuoti kitokias sąlygas, kadangi centrų linijoje gali prisidėti dar viena žvaigždė Domantas Sabonis.
Nepaisant to, kad priekinė linija potencialiai bus užgrūsta, Motiejūnas planuoja padėti rinktinei olimpinėje atrankoje.
„Kiekvieno sportininko svajonė yra atstovauti savo šaliai olimpiadoje“, – kalbėjo Motiejūnas.
„Jau nebe 21-eri, kad ambicijos ar kažkokie kiti dalykai turi imti viršų, – apie trečio centro vaidmenį pridėjo Motiejūnas. – Šioje vietoje yra komandos gerovė, pergalė. Be to, labai daug teisybės yra, ką ne vienas treneris pasakė, kad labai rinktinė priklauso nuo geros emocijos. Laiko nėra daug, tad jeigu geras kolektyvas, tai tu ir gerai pasirodysi. Tas pats su latviais buvo, tas pats su mumis buvo: geras kolektyvas, labai gera emocija ir mes tikrai nemažai, manyčiau, padarėme.“
Taip pat Motiejūnas pasakojo apie pirmąjį karjeroje išvarymą iš rungtynių, Kemba Walkerio figūrą rūbinėje, „Žalgirio“ fanų rykštes Maksvyčiui ir Ulanovui, nuplaukiantį sugrįžimą į Kauną ir planus po karjeros.
– Pastaruoju metu tapote tarsi Eurolygos blogiuku: buvote išvarytas mače su Pirėjo „Olympiakos“, buvote itin nepatenkintas teisėjavimu rungtynėse Belgrade…
– Tikrai nesistengiu ir nenoriu turėti tokios etiketės, bet tokia situacija susidarė. Iš mano pusės, reikėjo atstovėti ir už komandą, ir už komandos draugus. Kai reikėjo tą padaryti – padariau.
O apskritai turbūt pirmą kartą karjeroje buvau išvarytas iš aikštelės, dar nėra tekę būti išvaromam. Vis tiek įdomesnė situacija. Bet atsitinka visko šiuolaikiniame krepšinyje.
– O koks jausmas, kai teisėjas nusiunčia į rūbinę?
– Nemeluosiu, prireikė kelių sekundžių, kol susigaudžiau, kas įvyko, kodėl mane siunčia lauk (juokiasi). Vėliau buvo paaiškinta, kad turėjau nesportinę (pražangą), dėl kurios nesiginčijau, nes nespecialiai pataikiau į veidą. Dar atsimenu mūsų treneris sako: gal peržiūrą daryti? Atsakiau, kad nedarytų peržiūros, nes kėliau rankas ir netyčia su alkūne užkabinau (Giannoulio) Larentzakio veidą.
O techninė – patys viską matėte. Nėra pats maloniausias jausmas, bet manyčiau, kad komandai tai išėjo į naudą, nes po mano išėjimo tikrai sužaidė labai gerą atkarpą. Į mano vietą atėjęs (Donta) Hallas tikrai labai stipriai pastūmėjo su energija, su žaidimu komandą į priekį. Manyčiau, kad tas išvarymas išėjo šiek tiek į naudą. Aišku, mano situacijoje nieko specialaus nebuvo, bet kartais treneriai pasiima technines pražangas, kad pakeistų žaidimo eigą, pridėtų spaudimo teisėjams. Tai yra ir taktinis kai kurių trenerių žaidimas: dabar tai padarysiu ir sukrėsiu komandą. Nesąmoningai man tai pavyko padaryti, komanda užsivedė ir laimėjome tikrai labai svarbias rungtynes namie.
– Prieš dvejus metus žaidėte Eurolygos atkrintamosiose, praėjusiame sezone – finalo ketverte. Koks yra kitas „Monaco“ žingsnis, kad komanda stiebtųsi dar aukščiau?
– Manau, kad tas žingsnis dėtas iš klubo vadovybės. Žiūrint į mūsų situaciją, nuo praėjusių metų palikta dauguma žaidėjų. Tik Chima Moneke pakeitė klubą, Yoanas Makoundou buvo paskolintas, bet pagrindas liko. Tai ir yra svarbiausias dalykas, žiūrint kaip „Real“ pasiekė savo pergales. Tose finalo ketverto varžybose labai daug ką lemia komandinė dvasia, susižaidimas. Visi tokie dalykai, kurių tu nenusipirksi sezono pradžioje susirinkęs 12 naujų žaidėjų. Labai sunku tą padaryti, nebent labai jau tinkamus žaidėjus pataikysi.
Manyčiau, kad iš vadovybės pusės tas žingsnis dėtas, iš trenerio pusės, irgi manau, kad dėtas, nes taktikos daug nepasikeitė, ta pati chebra, tie patys žaidėjai. Mes žinome vieni kitus, jau atviriau galime vienas su kitu pasišnekėti, pakritikuoti. Pirmais metais nežinai nei linijų vienas kito, nei su kuo aštriau kalbėtis, nei su kuo ramiau. Pavyzdžiui, su Alpha Diallo, Donta Hallu, Mike’u Jamesu trejus metus praleidome. Mes jau kaip ir žinome vienas kito ribas ir žinai, iki kiek tu gali spausti tą žmogų, jog jis nepradėtų atgalinės reakcijos blogos tau duoti. Visi šie žingsniai yra padaryti, tiesiog reikia tik viską perteikti į aikštelę.
Aišku, yra rungtynių, kurios mūsų tikrai netenkino. Manyčiau, kad tai buvo pirmos namų rungtynės su „Virtus“, kur tiesiog nieko neįmetėme ir buvo prasčiausias mūsų puolimo pasirodymas šiame sezone. „Virtus“ visus kėlinius laimėjo ir stipriai nusipelnė pergalės. Vėliau prieš „Anadolu Efes“ namie, manyčiau, tikrai nusileidome fiziškumu, labai gerai varžovų įžaidėjai sužaidė visi. Manau, kad tai irgi buvo vienas skaudesnių pralaimėjimų mums. Vis tiek, kai žiūri kalendorių, tai žaidžiant prieš galimai tiesioginį varžovą dėl pozicijos, tu privalai pasiimti tą tašką. Tos rungtynės buvo labai skaudžios bent jau man. Manau, ir kitiems.
– Kai pralaimėjote pirmas dvejas Eurolygos rungtynes, vėl pasirodė gandų, kad braška vyriausiojo trenerio Saša Obradovičiaus kėdė. Tokių kalbų buvo ir praėjusiame sezone ne kartą. Kaip komanda reaguoja į tai, kad treneris nuolat yra po padidinamuoju stiklu? Tai mobilizuoja ar išderina?
– Tikrai neišderina. Tos kalbos buvo pasklidusios ir praėjusį sezoną, manyčiau, negražiu metu. Nežinau, kas ir kodėl jas paskleidė. Mes ruošėmės Prancūzijos lygos finalui, komanda užėmė trečią vietą Eurolygoje, žaidžiame lygos finale, laimėjome (Prancūzijos) taurę. Kaip ir visi reikiami žingsniai daromi, kas parodo, kad treneris yra tinkantis šiai komandai, jis sugeba ją kontroliuoti, sugeba bendrauti ir komunikuoti su žaidėjais.
Viskas lyg tai į gerą pusę, bet tokios kalbos, manyčiau, trenerį labiau išderina. Vėlgi, tu tokius pasiekimus darai, tokius rezultatus duodi ir iš kažkur kažkas sugalvoja. Aišku, yra kai kurių agentų, manyčiau, žaidimai, kai jie už nugaros sėdi ir bando patikrinti kaip, kas ir ką, nes tikrai yra nemažai komandų vadovų, kurie skaito visus šiuos dalykus. Žiūri, kad kažkokia varna kažkur išlindo ir galvoja: gal iš tikrųjų taip žmonės mano? Gal iš tikrųjų reikia pakeisti? Aišku, aš kalbu apie tokius klubus, kur ta fanų bazė labai stiprią nuomonę turi.
Mus, kaip žaidėjus, tai labiau mobilizavo. Aš atsimenu labai puikiai, kai išėjo ta varna apie Sašos atleidimą gale sezono, kur mes jau žaidžiame finale ir kad kitais metais jo tikrai nebeliks. Pamenu, kad Johnas Brownas atėjo į rūbinę ir sako: kas čia per nesąmonės vyksta? Atsakiau: jis tikrai su mumis gerai dirba, mes pasiekėme gerus rezultatus. Dabar vienintelis dalykas, ką mes, kaip žaidėjai, galime padaryti – laimėti Prancūzijos čempionatą. Jei tada kažkur kažkas nuspręs pakeisti, tai šis treneris, kuris tikrai daug atidavė šiai komandai, turės geriausias galimybes gauti labai gerą darbą. Tada jau tu tokio trenerio kaip ir paleisti negali, jeigu jis laimi Prancūzijos čempionatą, laimi taurę, finalo ketverte pirmą kartą – trečia vieta. Manyčiau, kad tai mus dar labiau mobilizavo ir mes buvome dar labiau susikaupę tam finalui. Todėl mums ir pavyko laimėti 3-0.
– Kalbamės po geriausių jūsų sezono rungtynių, nors yra krepšininkų, kurie sako, kad po rinktinės sunkiausias fiziškai būna gruodžio mėnuo. Kaip pats jaučiatės šiuo metu?
– Kiti šneka ir spėlioja, kaip ir kas bus, o pas mane suplanuota viskas yra. Dėl to yra toks žmogus, kaip Virginijus Mikalauskas, kuris atsakingas už mano sportinę formą, jis žino kaip, kas ir ką. Aišku, negaliu nuimti laurų ir nuo mūsų vyr. trenerio. Kadangi aš ilgiausiai buvau rinktinėje, atvykus man turėjome pokalbį, jis tiesiai šviesiai man viską sudėjo ant stalo ir pasakė: pradžioje, kol įsivažiuosime, mažiau duosiu (ilsėtis), bet vėliau, kai komanda įsivažiuos, nuiminėsiu nuo rungtynių. Dabar Prancūzijos lygoje dvejas rungtynes iš eilės ilsėjausi, galimai net ir trečias iš eilės ilsėsiuosi, komanda praneš.
Turiu omenyje, kad prieš mačą su „Paris Basketball“ jis paskambino, pasakė, kad yra taip ir taip, tau pasakiau, tai noriu duoti atsipūsti. Puiku. Tada iškart Virginijus savo planą sudėlioja ir kitą dieną mes einame ruoštis kitoms rungtynėms. Tokius dalykus, kaip įėjimus į formą, galima suplanuoti, jei tu dirbi tikslingai ir nuosekliai.
– Vienas skambiausių Eurolygos naujokų yra jūsų komandos draugas Kemba Walkeris. Su kuo sulygintumėte jį iš NBA ir kokį įspūdį jis lieka?
– Dabar negalėčiau su niekuo sulyginti, nes turėčiau būti su juo NBA pažaidęs. Prieš traumas NBA jis buvo visai kitoks žaidėjas, sunkiai sustabdomas vijurkas. Dabar atvažiuoja į Europą, visą vasarą prasigydė traumą ir automatiškai yra sunkiau įsivažiuoti, kai tu prisijungi prie komandos, kur visai kitoks krepšinis vyksta.
Bet iš to, ką mačiau, žmogus dirba labai sunkiai, labai daug, atiduoda daug savęs komandai. Kai prieš porą savaičių prieš „Baskonia“ laimėjome išvykoje, kiek žmogus laimingas buvo… Nuoširdžiai nori būti komandoje, priima bet kokį vaidmenį, kokį gauna. Nors irgi atvažiuoja pirmais metais, lygtai superžvaigždė, bet dabar bet kuriai kitai NBA superžvaigždei tegul atvažiuoja į Europą ir duoda tokį vaidmenį, kokį jis gauna. Iškart būtų nepasitenkinimas, bet pas jį – nieko panašaus.
Žmogus pasakė, kad asmeniniai rodikliai man yra nesvarbu, aš tik noriu, kad tik mes laimėtume. Iš jo lūpų pačio buvo pasakyta: „Tikrai yra nereali komanda surinkta, nerealūs vyrai, man čia žiauriai patinka, aš noriu čia būti ir kiek reikės, tiek žaisiu. Jei kažkas susitraumuos, padėsiu daugiau, nesitraumuos, tai mažiau, bet atiduosiu visą save“. Ir iš tikrųjų tas pozityvumas, netgi Belgrade per rungtynes priėjo prie manęs ir jo žodžiai buvo: „Mūsų maži dabar neužsikuria. Tu turi pradėti agresyviau žaisti, laužti, iki galo žaisti, kad kažkaip mes įsivažiuotume“. Pradėjau tą daryti ir automatiškai visa komanda įsivažiavo.
Tikrai palaikantis. Ne tik iš mano pusės jam palaikymas yra, bet ir iš jo pusės. Pastoviai patarimų duoda tai vienam, tai kitam žaidėjui. Tikrai nemeluosiu, yra nuostabu turėti tokį žmogų komandoje, kuris tokią energiją skleidžia ir tokį atsidavimą turi.
– „Žalgiris“ sezoną Eurolygoje pradėjo 5 pergalėmis ir 7 pralaimėjimais. Kokį įspūdį palieka jų sezonas?
– Paskutinių rungtynių (su ALBA) nežiūrėjau, tik girdėjau kalbas iš pažįstamų, draugų. Supratau, kad labai blogos rungtynės buvo komandai. Galimai tai yra negerai mums, nes tai reiškia, kad su mumis žais su papildoma jėga ir nusiteikimu. Bet negalima sakyti, kad sezonas labai blogas. Kaip ir mes, barsto pergales, kurias manyčiau turėjo susirinkti kelias. Daug rungtynių pralaimėta paskutiniu metu.
Manau, kad didžiausia problema buvo, aišku, Igno (Brazdeikio) išvažiavimas ir nieko nepirkimas į jo vietą tris mėnesius, dabar jau ketvirtas eina. Aišku, „Žalgirio“ pusę suprantu – nesinori bet ko imti, norisi žaidėjo su Eurolygos patirtimi. Bet dabar visi puikiai mato, kad Eurolygos rinka yra tuščia. Praktiškai nėra tokių žaidėjų, kokių ieško. Tada jau reikia rizikuoti, bet vėl tą riziką reikia pasverti. Bet kai tu nesiimi jokios rizikos, kai tam tikri žaidėjai pervargsta, jeigu dar mažiau pasiruošę, tai ateina momentas ir traumos įvyksta. Gali, aišku, ne tik šie faktoriai būti, gali tiesiog ant kojos užlipti ir bum, trauma.
Taigi, neturi jau dviejų žaidėjų, tada kažkam su pečiu blogai, neaišku kada gali pablogėti – jau trys žaidėjai. Be trijų vienų pagrindinių žaidėjų tu žaidi rungtynes ir tikrai labai sunku subalansuoti komanda. Aišku, pas mus Lietuvoje labai mėgstama yra iškart nulinčiuoti žmones. Visi atakuoja trenerį, kaip ir visą laiką buvo priimtina, kažką tai reikia apkaltinti.
– Kritikos strėlių Kazys Maksvytis sulaukia nemažai. Kaip jūs reaguojate į tai?
– Kai tokia situacija, kiekvienam krepšinio žmogui yra suprantama. Tu parduodi vieną pagrindinių žmonių Igną, kurio individualiais veiksmais buvo daug remiamasi. Įžaidėjo pozicijoje netiko (Nazas) Mitrou-Longas, bandė, niekas nesigavo – pardavė. Atsivežė dabar kitą žmogų, žiūrėsime kaip jis įsilies, bet treneris bando ieškoti to optimalaus penketo, su kuriuo jam eitųsi.
Bet tos traumos ir žaidėjų pardavimas labai apsunkina tą situaciją. Treneris verčiasi su tuo, kas jam yra duota, ir iš mano pusės – jis spaudžia, ką gali. Ar kitas žmogus, atvažiavęs į jo vietą, padarys daugiau ir geriau? Neaišku, labai sunku kažką pasakyti, bet aš tai abejoju.
– Manau, kad galėtumėte gerai įsijausti ir į kritiką Edgarui Ulanovui, kuri ypač aktyvi po rungtynių su ALBA.
– Kai Edgaras pataiko paskutinius metimus, tai jis didvyris, ant rankų nešioja. Jeigu prameti ar kažkas nepasiseka – patampi priešu. Žinau, kad jis yra tikrai stipri asmenybė ir geras žaidėjas. Nesitęs tai ilgai, kad jis nepataiko. Turėjo jis ir prieš tai kosmines rungtynes Milane. Jis imasi iniciatyvos, rodo kaip lyderis, kad nori vesti komandą. Ne visą laiką gaunasi, bet nebūtina kiekvieną kartą po prastesnių rungtynių linčiuoti ir nesąmones šnekėti. Tai yra aukšto lygio žaidėjas.
Dabar situacija yra įtempta tiek komandoje, tiek visuomenėje dėl to, kad „Žalgiris“ yra 5-7. Bet visi pamiršta vieną faktorių – kai Šarūnas Jasikevičius buvo treneris, pralaimėtos buvo 9 rungtynės iš eilės. Bet vis tiek vėliau sugebėjo viską grąžinti į savo vietas ir kautis dėl atkrintamųjų. Ką tai sako? Gal ir Kaziui reikėtų pailginti tą rankovę, nes parodė praėjusiais metais, kad moka sustyguoti komanda, moka juos nuteikti. Jeigu dar atsiras vienas papildomas žaidėjas, tai manau, kad pora savaičių ir viskas turėtų būti labai gerai.
Aišku, labai trūks Arno Butkevičiaus, kuris manyčiau, yra vienas didžiausių kovotojų komandoje. Tas pats, kas iš mūsų išimtumėte Johną Browną. Praėjusiose rungtynėse Serbijoje, ką jis išdarinėjo, buvo kažkas nerealaus. Tokį žmogų išėmus iš komandos, iškart visas veidas keičiasi. Vėlgi tai yra galvosūkis treneriui. Manau, kad reikėtų palikti „Žalgirį“ ramybėje, nėra tas rezultatas tiek tragiškas, kaip visi šneka. Taip, yra išbarstytos pergalės, manau, visi žaidėjai ir treneriai tą supranta. Bet tuo pačiu niekas nėra pralošta ar atimta, dar viskas prieš akis, pusė sezono nepraėjo. Dar tikrai turės galimybių „Žalgiris“ atsiimti tas pergales: tiek ASVEL išvykoje įveikiamas, tiek kitas komandas išvykoje galima įveikti.
– Praėjusį pavasarį sakėte, kad sugrįžimas į „Žalgirį“ yra realesnis nei anksčiau. Ar buvo kalbų su „Žalgiriu“ šią vasarą?
– Kiek žinau, kiek agentas sakė, jokių kalbų nebuvo. Kaip ir minėjau prieš tai, tai yra biznis. „Žalgiris“ daro tai, kas jiems geriau, o tu turi daryti tai, kas tau geriau. Mano meilė niekada niekur nedingo ir nedings. Esu kaunietis, užaugęs Kaune su žaliai baltais ir toks esu.
Visi norėtų pačioje pabaigoje žaisti savo miesto komandoje, bet ne visiems pavyksta. Jei tai neįvyks – nematau tragedijos. Kad ir kiek mes mylime krepšinį, galų gale tai yra biznis. Tu darai tai, kas tau patogiau, kas geriau, kas komandai geriau atrodo, gal vienas ar kitas žaidėjas labiau tinka tavo mąstymui. Kur aš esu tikrai irgi nesiskundžiu: šilta, saulėta, gražu (šypsosi). Monakas irgi jau tapo mano antraisiais namais, jau treji metai ten. Visi vietiniai žmonės jau pažįstami daugiau ar mažiau, tikrai malonu ir gatvėmis vaikščioti, susitinki pastoviai su vietiniais pasišneki. Tikrai daug fanų ateina, didelį vaikų dėmesį gauname. Ką mes darome Monake, irgi yra labai gražu. Mūsų tas patekimas į finalo ketvertą praėjusiame sezone labai stipriai subūrė „Monaco“ bendruomenę, kuri tikrai nėra pati didžiausia.
– Galima būtų sugrįžti į „Žalgirį“ jau pabaigus karjerą. Kokią matote savo karjeros pabaigą? Kažkokius planus turite?
– Yra keli skirtingi planai, tikrai nespjaunu, jeigu ir kitokia forma grįžimas bus. Gal į visai kitą pusę pasuksiu. Vis tiek dar norisi kelerius metus pažaisti, tai kiek tie keleri bus – tiek. Patys žiūrime su treneriu, dabar ypač didelį dėmesį mitybai skiriu, visiems kitams dalykams jau praėjusiais metais skyriau, šiais metais taip pat tą darau. Ne vienas žmogus sakė, kad šiemet atrodau dar geriau nei praėjusiais metais. Turiu omenyje, kad mano žaidimo lygis vis dar išlieka toks pat ar net kyla. Dėl to nematau problemų pažaisti aukščiausiame lygyje. O kai ateis, tada viską ir susidėliosiu. Vis tiek iš lėto dėliojuosi. Ar tai bus su krepšiniu, kas mano akimi labai tikėtina, kadangi nuo septynerių metų žaidžiu krepšinį ir ta meilė yra didžiulė. Ar prisijungsiu prie jūsų podcastų, pakeisiu Donatą Urboną (juokiasi). Į kažkurią pusę reikės žiūrėti labiau, bet nespjaunu tikrai į nieką.
Krepšinį myliu, tai yra didelė dalis mano gyvenimo. Praėjusį sezoną visus 12 mėnesių pragyvenau krepšiniu. Tikrai dėl to net džiaugiuosi. Visi akcentavo ir komandoje, kad neturėjai vasaros, nepailsėjai. Bet man buvimas su rinktine vasarą buvo lygus poilsiui, nes buvo ir geri žmonės, ir daug bajerių, ir labai gera atmosfera. Galiu pasakyti, kad net nesijautė, kaip greitai tas laikas prabėgo. Dabar vėl būnu su komanda, vėl grįžtu į ritmą. Taigi, tikrai taip nebuvo, kad dėl vasaros nebuvimo pervargau.
– Žvelgiant į trumpalaikius planus dėl rinktinės, ar planuojate vykti į olimpinę atranką, jei kvies?
– Jei kvies – tikrai taip. Ne viename interviu minėjau, kad kiekvieno sportininko svajonė yra atstovauti savo šaliai olimpiadoje. Man dar to nėra pavykę padaryti, tad tikrai norėčiau bent kartą atstovauti. Aišku, dar norisi tikėti, kad pavyks kažką gražaus nuveikti. Jei tą pavyktų padaryti, tai manyčiau, kad būtų labai graži karjeros galo istorija.
– Ir trečio centro vaidmuo negąsdintų?
– Kaip ir minėjau prieš tai, yra priekyje geresni ir dirbčiau, daryčiau tą, ką reikia. Kiekvienas komandoje turi savo paskirtį, treneris sudėlioja vaidmenis ir ką reikėtų daryti, tą darytum. Jau nebe 21-eri, kad ambicijos ar kažkokie kiti dalykai turi imti viršų. Šioje vietoje yra komandos gerovė, pergalė. Be to, labai daug teisybės yra, ką ne vienas treneris pasakė, kad labai rinktinė priklauso nuo geros emocijos. Laiko nėra daug, tad jeigu geras kolektyvas, tai tu ir gerai pasirodysi. Tas pats su latviais buvo, tas pats su mumis buvo: geras kolektyvas, labai gera emocija ir mes tikrai nemažai, manyčiau, padarėme. Palyginus su kitomis komandomis, kurios turėjo įspūdingas sudėtis, bet dėl tam tikrų priežasčių tas kolektyvas subyrėjo, kai prasidėjo pasaulio čempionatas ir pasipylė pralaimėjimai.
Manau, kad rinktinėse yra labai svarbu, koks kolektyvas, kokios yra nuotaikos viduje, kaip žaidėjai sutaria, kaip komandos dvasia. Tokie dalykai yra svarbiau nei bet kokios taktikos, nes trumpas laiko tarpas, o per tą trumpą laiko tarpą tu turi kažką parodyti, pasiekti.
– Nenoriu daryti spaudimo, bet olimpinės atrankos burtai atrodo lengvoki. Kaip jums jie atrodo?
– Nemeluosiu, tikrai atrodo lengvoki. Negali sakyti, kad pasisekė vienaip ar kitaip. Nepamirškime faktorių: reikia važiuoti į kitą žemyną, o po to ruoštis olimpiadai, jeigu pateksime – skamba nelabai patraukliai (šypsosi). Bet, kaip ir šią vasarą sudėliota buvo, kad į Taivaną nuskridome prisitaikymui, tai manau, kad federacija tikrai negailės pinigų ir sudėlios tokį planą, kad pasiruoštume tam turnyrui ir jei prireiks – olimpiadai.
Gal iš tikrųjų ir geriau važiuoti į Puerto Riką nei į Ispaniją ar kažkur kitur, o vėliau gauti tokius varžovus, kaip Graikija. Visi varžovai nėra ir nebus silpni, bet žiūrint iš visų grupių, tai mūsų atrodo gana gerai. Bet daug kas priklauso nuo mūsų, labai sunku kažką kalbėti, nes gali prisikalbėti, bet dirbti reikės, žaisti reikės, laimėti reikės. Visi šiais laikais žino, kaip žaisti krepšinį ir kaip kovoti. Labai daug kas nuo mūsų priklauso, bet kalbant vien tik apie burtus – manau, kad visai sėkmingi.
Lukas Katilius (BasketNews)
