Kelis mėnesius viena pagrindinių temų buvo užstrigusi JAV parama Ukrainai. Plačioje spaudoje šioji buvo vardinama kone kaip lemiamas veiksnys leisiantis pasiekti pergalę. Tuo tarpu specializuotoje Vakarų spaudoje jau kurį laiką kalbama ne kiek apie finansus, kiek apie tai kam parama bus naudojama.
Dabartinis karas pilnai patvirtino seną posakį- generolai visuomet ruošiasi praėjusiam karui. Viena paskutinių naujienų yra tai, kad Ukrainiečiams teko atitraukti turimus Abrams tankus toliau nuo fronto linijos , nes keli jau prarasti ir tenka kartu su JAV specialistais iš esmės nuo nulio kurti visiškai naują tokios technikos panaudojimo taktiką. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių parodančių, kad tai ką rašė karybos ekspertai 2022m . tikrame mūšio lauke nesuveikė.
Tai beje labai rimti signalai mums, nes iš vienos pusės galime suprasti į ką nereikia investuoti iš kitos gera paskata įvertinti mūsų pačių turimas galimybes gaminti gynybos priemones. Jau senokai kalbama ir apie tai, kad karo baigtis vien karinėmis priemonėmis tapo neįmanoma po praėjusių metų labai kuklių Ukrainos kontrpuolimo rezultatų.
Nepaisant ypatingai dviprasmės tiek ES tiek JAV sankcijų Rusijai politikos šios turi poveikį ir panašu vis labiau destabilizuoja padėtį joje. Konfliktas tarp tų, kurie visai nieko prieš kaip nors su tuo karu reikalą užbaigti ir tų, kurie norsi arba priversti laikytis agresyvios politikos iki galo jau pastebimas. Ir čia kaip tik nutiko gana nuotaikinga ir labai iliustratyvi istorija su generolu-milijardieriumi Timuru Ivanovu , kuris lyg ir už kyšį sulaikytas, tačiau horizonte šmėkščioja kur kas rimtesnis kaltinimas. Tiesa jis toli gražu nėra pirmas aukšto rango karininkas kritęs tarpusavio aparatinių kovų metu , tačiau gali tapti pirmuoju nuo kurio prasidės kažkas panašaus į TSRS 1937-uosius.
