Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė
Kauno menininkų namų programos „Nepadorūs vakarai. Meduje“ (kuratoriai Agnė Bagdžiūnaitė ir Edvinas Grinkevičius) pavadinimą iššifravau ne iš karto. Angliškas vertimas išdavė, kad nepadorūs ne tik paros, bet ir geografiniai vakarai, kuriuose vis dar ieškome savo pozicijų. Jame slypi užuomina į greitą ir purviną Rytų Europos rinką – ne tiek hyper-, kiek porno- kapitalizmą.
Paskutinis 2021 m. „Nepadorus vakaras“, užbaigęs skaitymų, diskusijų ir videomeno peržiūrų seriją, įvyko restorane „Kastytis“ Kaune. Erdvė šiuo metu naudojama tik privatiems vakarėliams, tačiau, panašu, nuo 1968 m. patyrė daug nuotykių. Modernus marinistinio žanro interjeras, nuogos lemputės palubėje, erdvūs praėjimai ir nuorūkos prie plintusų kelia nevaldomą žavesį. Tai nekoherentiška post-totalitarinė valstybė, kurią sunku apibūdinti projektų raktažodžiais, bet lengva aprėpti laike – Lietuvos ir visos Rytų Europos 90-ieji yra būtent tas laikotarpis, kuris domina „Nepadorių vakarų“ kuratorius. Ne kaip atributų kratinys iš nostalgiškų fotografijų, bet kaip politinė, kūrybinė ir įkūnyta patirtis. Kaip pastebi „Nepadorių vakarų“ video programos kuratorė Tatiana Bogacheva, kūnai, vos išėję iš totalitarinių represijų, patenka į kitus gniaužtus, kuriuose libidinio pasitenkinimo vizija sulydoma su materialios pilnatvės ženklais. Patirti džiugų suartėjimą skurde tampa – ir turi būti – neįmanoma [1]. Tokie kūnai juda perversiškoje ambicijų ekonomikoje, kuri atsiperka mažumai, o daugelį paverčia gėdinančiais stereotipais.
Barboros E. Salonen performanso „niekada“ fragmentai
Antroji pavadinimo dalis – „Meduje“ – ateina iš Eglės Rakauskaitės 1996 m. kūrinio, kuriame menininkė, susirietusi gintaro spalvos skystyje, atrodo kaip dūstantis gerovės embrionas. O popkultūros kontekste tai kelia asociacijas su aukse ir naftoje nuskandintomis Bondo merginomis – blizgiomis vyriškų žaidimų aukomis. Projekto kuratorė A. Bagdžiūnaitė teisingai pastebi, kad šiandien pasipriešinimas feminizmo idėjoms atrodo dar stipresnis nei 10-ajame dešimtmetyje.[2] Šio laikotarpio menininkių, rašytojų, tyrėjų darbai atsiduria projekto centre, apžvelgiant juos kaip politiškai motyvuotus, transgresyvius darbus, kurių briaunas istorija mėgsta užapvalinti. Tai diskursas, kuris niekada nenustos būti svarbus šalyje, kurioje vis dar radikalu gyventi nieko negimdant. Bet aš šiame meduje norėčiau apčiuopti ir kitą jautrią porno-vakarų giją – skurdą. Kapitalistinės gerovės pasaulyje neturėti pinigų atostogoms ar investicijoms yra žymiai purvinesnis veiksmas nei mylėtis be prezervatyvo. Ypač jei taip išgyventi visgi pavyksta. Kaip pastebi beveik visi tarpsektorinio feminizmo balsai, moterys ypač baudžiamos už skurdą: jos pakliūva grubiems ginekologams, plėšriems verslams ir agresyviems partneriams, o liūdniausiais atvejais visiškai netenka savarankiškumo ir yra eksploatuojamos kaip nepageidaujami, bet pigūs geismo objektai.
Atrodo, kad po „Kastyčio“ salę besiblaškančios Barboros E. Salonen figūra bando bet kokia kaina priešintis būtent tokiai baigčiai. Salonen yra klajojantis personažas, chaotiška antiherojė, kiekviename pasirodyme atskleidžianti vis kitą įkalintą moters dvasią. Performanse „niekada“ Salonen primena į „Kastytį“ panašaus restorano savininkę: vos pasirodžiusi, ji įveda griežtą tvarką, liepia dalyviams susėsti tik prie stalų, neleidžia žengti į ištuštėjusius praėjimus, kuriuose mėšlungiškai laksto po erdvę, kartais kažką užrėkia į mikrofoną, krapštosi su laidais, be jokio atokvėpio pereina nuo Geltonos dainų iki sentimentalios poezijos. Salonen performansai man visada atrodė įdomiausi kaip klasinės frustracijos išraiška. Juose naudojami rekvizitai ir atributai menininkės atstovaujamas merginas įkalina ne tiek biologinėje lytyje, kiek jų socialinėje ir turtinėje tikrovėje. Ši plotmė yra didžiausias pasaulinis moterų kalėjimas, galintis net už menką paslydimą pasiglemžti bet kurią iš mūsų. Ir kalbėti apie tai vis dar yra didžiulis tabu. Tik pavieniai kūriniai Lietuvos šiuolaikinio meno diskurse imasi struktūriškai ir konceptualiai nagrinėti šią sunkią realybę. Gal todėl, kad dauguma mūsų joje išgyvename priimdamos sudėtingus kompromisus ir laikydamos kumščius, kad net trumpos maudynės meduje nesibaigtų kaip skęstančiai musei. Bet stiprus FOQL ir Edkos Jarząb pasirodymas trumpam numaldo net šį gniaužomų delnų skausmą. Jo garsinės ir bananinės orgijos grąžina į tiesmukesnę meno ir visuomenės kritiką ir suteikia vilties, kad mūsų neklusnus blizgesys gali apakinti skriaudėjus.
Kauno menininkų namai yra ne tik šiuolaikinė, bet ir istorinė institucija, originaliai projektuota Vatikano diplomatinei atstovybei. Džiugu, kad būtent čia įsikuria Nepadorių vakarų ambasada, kviečianti pripažinti ir atsiimti savo supornografintą, byrantį identitetą, ir įteisinti jame užgniaužtų kūnų galią. Galbūt tai, kad po tiek metų vis dar nemokame tinkamai užsimauti kapitalo, turi ir pozityvių padarinių – mes nevaldomai dauginamės savo norais sukurti mažiau prieštaringą ateitį.
[1] Obscene West and Flickering Love Bites, Tatiana Bogacheva [2022 01 10]
[2] Feministinio projekto „Nepadorūs vakarai. Meduje“ kuratorė: „Aš nenoriu lygybės tik „ant popieriaus“. Pokalbis su Agne Bagdžiūnaite, Justė Vyšniauskaitė [2022 01 10]
Nuotraukos: Vytautas Paplauskas
