Dvidešimt tris metus Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate (toliau – Kauno apskr. VPK) skaičiuojanti policijos pareigūnė Giedrė Šiaulienė prisipažįsta, sūnaus profesijos pasirinkimas nustebino, tačiau džiugesys ir pasididžiavimas pranoko turėtus nuogąstavimus.
Įkvėptas mamos, Deividas Šiaulys prieš beveik du metus nutarė pasirinkti policijos pareigūno profesiją ir savo sprendimo, kaip sako, nei kiek nesigaili.
Abu šeimos nariai šiuo metu dirba ne tik tame pačiame policijos komisariate, bet ir tame pačiame, Kelių policijos skyriaus, poskyryje.
Tiesa, bendru sutarimu viename ekipaže nepatruliuoja.
Kaip prisimena šiuo metu Kauno apskr. VPK Kelių policijos skyriaus 1-ajame poskyryje dirbanti G. Šiaulienė, profesijos pasirinkimas tuo metu nustebino jos šeimą: „Artimųjų rate nebuvo nei vieno policijos pareigūno, bet visada jaučiau norą padėti žmonėms, kai juos ištinka nelaimė, bėda“.
Paklausus, ar tikėjosi, jog užaugęs sūnus seks jos pėdomis, moteris šypteli. „Tikrai susimasčiau dėl sprendimo, kelias dienas svarsčiau, galvojau. Bet kartu su vyru šį sūnaus sprendimą palaikėme ir palaikome bei nuoširdžiai džiaugiamės ir didžiuojamės“, – sako pareigūnė.
Pasirodo, sūnus jau nuo mažų dienų žavėjosi mamos profesija. „Nuo mažens domėjausi policijos veikla. Pamenu kaip vaikystėje tekdavo mamos darbe laukti, kol vyksime namo. Žavėjo, jog šiame darbe nėra monotonijos. Nusprendžiau išbandyti pats ir savo sprendimu nesigailiu“, – pasakoja beveik du metus policijos pareigūnu dirbantis jaunas vyras.
Mama priduria, jog tokia jau policijos pareigūnų vaikų dalia, kad dažniausiai jie iš darželio paimami paskutiniai, kad kartais ir auklėtojų atsiprašoma, jog teko ilgiau pabūti, gavus skubų iškvietimą.
Kaip teigia G. Šiaulienė, pareigūno darbe daug atsakomybės ir nežinios, kas laukia. „Emociškai ir fiziškai – tai yra labai sunkus darbas. Atsisveikini su šeima, išeini į darbą ir net nepagalvoji, kad gali į namus nebegrįžti. Štai kiek daugiau nei prieš savaitę gavome pranešimą, jog pastebėtas galimai neblaivus vairuotojas. Atvykome su įjungtais švyturėliais, per garsiakalbį ne kartą prašėme sustoti ir galiausiai galimai neblaivus vairuotojas pradėjo važiuoti tiesiai į mūsų tarnybinį automobilį. Jei nebūtume pasitraukę, šio pokalbio greičiausiai jau nebūtų. Visa laimė, jog nekliudė einančių pėsčiųjų. Sustabdėme jį ir įtarimai pasitvirtino – vairuotojui nustatėme sunkų girtumo laipsnį, daugiau nei 3 promiles. Greičiai buvo nemaži, priminė serialą „Kobra 11“, – apie profesijos „romantiką“ dalinasi pareigūnė, pridurdama, jog per daugiau nei dvidešimt metų matė daug – į ją skriejo peiliai, kirviai, teko tvardyti neadekvačius asmenis, teko patirti ir sužalojimų, tačiau svarbiausia, kad šie įvykiai pasekmių nepaliko, tik prisiminimus.
Pašnekovai vieningai sutaria, jog vis tik namuose neišvengiama temų apie darbą, tačiau pabrėžia, kad taip ir vienas iš kito mokosi. „Nėra nei vienos dienos, kad nesusiskambintume. Pasidaliname darbo situacijomis, diskutuojame, analizuojame, vienas kitam patariame. Dirbame tame pačiame poskyryje, bet skirtingose pogrupiuose bei skirtingose ekipažuose. Ir be darbo turime bendrų veiklų – pažaidžiame krepšinį, tinklinį, kartu pasiėmę jaunesniąją sesę leidžiamės pasivažinėti dviračiais“, – pasakoja pašnekovas.
Akivaizdu, kad mamos ir sūnaus ryšys – stiprus. „Vaikus auklėjau ir auklėju, jog užaugtų tokiais žmonėmis ir elgtųsi su kitais taip, kaip norėtų, jog su jais būtų elgiamasi. Nuolat sakau, kad žmogui visada reikia ištiesti pagalbos ranką. Mamos dieną, jei nedirbu, visada praleidžiame turiningai – išeiname į miestą, aplankome kokį objektą, papietaujame. Seniau būdavo, jog vyras nuperka gėlių ir duoda vaikams įteikti, o dabar būna ir be progos sūnus atveža gėlių“ – pasakoja G. Šiaulienė. „Džiaugiuosi ir branginu, kad turiu tokią mamą“, – priduria D. Šiaulys.
