2026 m. sausio 28 d., trečiadienį, 18.00 val. Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune (K. Donelaičio g. 64) atidaroma garsaus Ukrainos dokumentikos fotografo ir fotožurnalisto Oleksandro Gliadelovo paroda „Ir aš regėjau“. Renginys nemokamas. Paroda veiks iki 2026 m. balandžio 4 d.
Kyjive gyvenantis Oleksandras Gliadelovas (g. 1956) – vienas žymiausių šių laikų Ukrainos dokumentikos fotografų, Ukrainoje laikomas legenda, o jo darbai neretai vadinami pastarųjų dešimtmečių Ukrainos fotoalbumu.
Su nedidele, kultine analogine „Leica M6“ kamera Gliadelovas fotografavo konfliktuose Moldovoje, Kalnų Karabache, Kirgizijoje, Somalyje ir Pietų Sudane. Tačiau svarbiausia jo kūrybos ašis – Ukraina. Fotografas fiksavo kertinius šalies istorijos momentus: Černobylio tragedijos padarinius, 1990 m. pirmą kartą virš Kyjivo Aukščiausiosios Rados iškeltą geltonai mėlyną Ukrainos vėliavą, tais pačiais metais vykusį laisvos Lietuvos palaikymo mitingą Kyjive, Oranžinę revoliuciją 2004 m., Maidano įvykius 2014 m. ir po jų prasidėjusį Rusijos karą Rytų Ukrainoje.
2014 m. rugpjūtį, netoli Ilovaisko mūšio, Oleksandras Gliadelovas buvo sužeistas į koją. 2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, jis fotografavo vietovėse, patyrusiose okupantų žiaurumus: Bučoje, Irpinėje, Borodiankoje, Charkive ir Kramatorske. Pats autorius yra sakęs, kad, jei ne garbingas amžius, jis būtų paėmęs į rankas ginklą, o ne kamerą.
Nepaisant ryškios karinės kūrybinės biografijos, Gliadelovas savęs nelaiko vien karo fotografu: „Sakykime, kad aš esu fotografas, kuriam patinka užfiksuoti žmoniškumą nežmoniškomis aplinkybėmis. Todėl nuo 2022 m. turiu karo fotografo akreditaciją.“ Jo darbuose svarbi laisvės tema – kaip nuolatinė pastanga ir pasirinkimas. Kitu kūrybiniu poliumi tapo garsus fotografijų ciklas, skirtas benamiams ir apleistiems Ukrainos vaikams, taip pat darbai, nagrinėjantys benamystės, posovietinės visuomenės, epidemijų ir humanitarinių krizių temas.
Fotografo gyvenime esama ir ryškių lietuviškų akcentų. Gliadelovas gimė sovietų karininko šeimoje Legnicoje (Lenkija), keletą vaikystės metų gyveno Kaune, o į Ukrainą persikėlė būdamas septynerių. Kauną jis iki šiol prisimena su ypatingu šiltumu: „Aš myliu Kauną beveik tiek pat metų, kiek gyvenu. Jei kas nors ištaria žodį „Lietuva“, atmintyje iškyla miesto gatvės ir tiltas per Nemuną. Tai labai stipri ir nepakeičiama meilė Kaunui.“
Simboliška, kad paroda rengiama Vytauto Didžiojo karo muziejuje – vietoje, kurią fotografas prisimena iš vaikystės: „Ten, kur stovi nykštukas fontane, patrankos ir liūtai saugo įėjimą, viduje – riteriai, Dariaus ir Girėno lėktuvo nuolaužos. Ir, žinoma, Čiurlionio paveikslai. Aš buvau pakerėtas herojiškų istorijų.“
Parodą „Ir aš regėjau“ organizuoja Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos fotografijos meno draugija, Ukrainos nevyriausybinė organizacija „CULT BUREAU“, Ukrainos paramos fondas „LDK Palikuonys“ ir Lietuvos šaulių sąjunga. Parodos rėmėjas – UAB „Santermita“.
