Gercas Žakas – bendruomenės Žmogus iš didžiosios raidės „Ž“  

Vaikystėje močiutė pasakodavo: „Atvažiuoja prieš didžiąsias metų šventes į kaimą žydas, atveža tokių skanių ir riebių silkių. Niekur dabar tokių negausi. Ir iš kur aš tau paimsiu anais laikais siūlų, adatų? Medžiagų važiuodavau į Rokiškį, o visa kita pirkdavau iš žydų.“ Tokių pasakojimų fone Lietuvos žydus nusipiešiau savo vaizduotėje kaip galinčius parūpinti pačių reikalingiausių maisto produktų ir daiktų kaimo ar miestelio gyventojams; keliaujančius, todėl sutinkančius daug ir įdomių žmonių; verslius ir kūrybingus.

Dovilė Vainorė

Jau išmokusi skaityti, sužinojau dar daugiau – ką reiškia litvakas, Izraelis, judaizmas, menora. Dar vėliau – vyresnėse mokyklos klasėse, sužinojau ir apie tamsiąją žydų gyvenimo patirtį – holokaustą, pogromus, koncentracijos stovykla. Vos ne kas antra-trečia ir dabar mano skaitoma knyga yra apie žydų kultūrą, istoriją, palikimą kitoms šalims. Man vis pasisekdavo užklysti į knygynus, kur lentyna ar dvi būdavo skirtos žydų tematikai. Kelionėse žvilgsnis krypdavo į žydų atminties paminklus – kapines, sinagogas, jų gyventus prabangius namus (kaip Frenkelių vila Šiauliuose). O kokia išskirtine ir pakylėta pasijutau, kai kartą kolegė man tik tarp kitko užsiminė: „Tavo veido bruožai tokie … Ir plaukai garbanoti … Atrodai kaip žydaitė.“ Tikriausiai iki dabar man tai yra gražiausias komplimentas, kokį kada nors esu gavusi.

IR DAR IŠ ASMENINĖS PATIRTIES

Prieš daugiau nei 10 m. viename Kauno notarų biure susipažinau su Gercu Žaku – Kauno žydų bendruomenės pirmininku. Pirkau Kauno žydų bendruomenei priklausiusį butą Aukštuosiuose Šančiuose. Jį vieniša žydė, iškeliavusi į aną pasaulį, palikimu užrašė bendruomenei. Sutvarkėme reikalus greitai ir sklandžiai. Nekilo nė mintis, jog su Gercu dar kažkada pasimatysime.

Ir visai neseniai pamačiau jo nuotrauką bei pavardę Facebook‘e. Stumtelėjo kažkokia nematoma banga pirmyn: prisistačiau ir paprašiau susitikti pokalbiui. Pajutau, jog šis žmogus gali mano mėgėjišką, daug metų besitęsiantį domėjimąsi litvakų ir kitų Lietuvoje gyvenusių žydų gyvenimo ypatumais, jų kultūriniu palikimu bei šių dienų gyvensena praturtinti autentišku ir atviru pasakojimu.

KOL ĮVYKO SUSITIKIMAS

Kad Gercas Žakas itin aktyvus ir bendruomeniškas žmogus supratau dar derindama interviu laiką ir vietą. Parodų atidarymai, susitikimai, atmintinų dienų minėjimai – vieną savaitę viename, kitą savaitę – kitame Lietuvos gale. Aktyvus sportinis gyvenimas – besitęsiantis nuo vaikystės ir paauglystės: Gercas buvo futbolo žaidėjas, vėliau – treneris ir teisėjas. Dabar kelis kartus per savaitę plaukioja baseine. Taip pat sužinojau, jog ankstus rytinis laikas pokalbiui netinka – Gercas mėgsta ramiai išgerti savo pirmąją kavą namuose. Galiausiai liepos pabaigoje susitikome Kaune, S. Daukanto g. restoranėlyje. Jau antrajai kavai ir „perkąsti ką nors“, kaip Gercas pasiūlė.

SURINKTI ATMINTĮ, GYVENTI DABARTYJE

Prisipažinsiu, jog seniau retokai atkreipdavau dėmesį į kabančias atminimo lentas ant pastatų fasadų – su istorinių asmenybių, gyvenusių ar kūrusių tuose pastatuose, bareljefais, gyvenamojo laikotarpio metais ir trumpu veiklos pristatymu. Todėl, kai Gercas pasakė, „Kabinome lentas ir toliau kabinsime“ bei paaiškino, kodėl tai yra svarbu bet kuriai tautai, nepraleidžiu progos „paskaityti“ ant pastatų užrašytos miesto istorijos.

„Paskutinė Kauno žydų bendruomenės iniciatyva pakabinta lenta – Maestro Hermanui Perelšteinui, „Ąžuoliuko“ berniukų ir jaunuolių choro įkūrėjui Vytauto prospekte. Mes ir toliau kabinsime lentas, nes jos padeda prisiminti mums patiems ir priminti visai miesto  bendruomenei bei svečiams istoriją – laikotarpio, pastato, tautos. Pavyzdžiui, daugelis kauniečių žino Miško gatvėje esant Krikščioniškuosius gimdymo namus. Tačiau tai, kad čia 1926-aisiais privačią Žydų moterų ligoninę įkūrė akušeris-ginekologas Isaakas Levitanas, žinoma nedaugeliui. Tai buvo viena pirmųjų geriausių moterų klinikų tarpukaryje. I. Levitaną žmonės vadino „Angelu, baltu chalatu“.

Jo šeima patyrė daug – pats su žmona buvo dukart ištemtas į Sibirą, 1956-aisiais metais mirė tremtyje. Sūnus ir marti žuvo Kauno gete. Bet žuvusiųjų vaikas, I. Levitano anūkas, išgyveno. Jį išgelbėjo vieni tų žmonių, kuriuos mes vadiname – žydų gelbėtojais.“

I. Levitano anūkas gyvena Izraelyje. Dukart buvo grįžęs į Lietuvą ir ieškojo jį išgelbėjusių žmonių, tačiau nerado. 2022 m. buvo atidengta atminimo lenta jo senelio garbei. „Jis tąkart negalėjo atvykti, – apgailestavo Gercas. Nieko tokio – surengėme jo dalyvavimą nuotoliu. Bendravome, dalinomės prisiminimais. Buvo labai jaudinantis momentas. Šiuo metu veikiančių gimdymo namų direktorius dėkojo ir dėkoja jam ir jo šeimai. Viešėdamas tuos du kartus Kaune, jis apsilankė ir ligoninėje. Bet net neketina pretenduoti į jam pilna teise priklausantį pastatą. Ogi kokios kalbos sklando – žydai tik pasisavinti viską nori, susigrobti sau. Tikro žydo pavyzdys čia – kiek tik gali, prisidėk kurdamas gėrį bendruomenei.“

ŽYDŲ LIGONINĖ, ŽYDŲ BANKAS. O KODĖL NĖRA LIETUVIŲ LIGONINĖS AR BANKO?

Skaitant žydų istoriją, gali kilti klausimai: „Kodėl buvo tokios įstaigos kaip Žydų ligoninė ar Žydų bankas? Kodėl nebuvo Lietuvių ar Lenkų ligoninės? Kam žydai sugalvojo Žydų ligoninę?“ Atsakymai – tai susiję su konkrečios įstaigos veikimo principais ir tradicijomis bei tai, kas finansavo statant, įrengiant ir išlaikant visuomeninius pastatus: „Imkime ligoninės atvejį. Pirma, žydai negalėjo gydytis ne žydams skirtoje ligoninėje, nes turėjo savitus papročius. Pavyzdžiui, gimus vaikui – reikalingas apipjaustymas, moterims reikalingas ritualinis apsiplovimas specialiame baseinėlyje, vadinamame mikva. Ligoniams maistas turėjo būti tik košerinis. Antra, Žydų ligoninė buvo pastatyta iš žydų bendruomenės pinigų. Aukojo, kiek kas galėjo – verslininkai gausiai, vargingiau gyvenantys – mažiau. Ne valstybės lėšomis pastatyta, bet patys žydai surinko. Kai žmonės nežino konteksto ir bendruomenės tradicijų, suprantama, jog kelia klausimus ir ginčija. Tai nėra nenatūraliai sukurtas išskirtinumas. Viskas turi logiką.“

Pasirodo, žydams priklausiusio nekilnojamojo turto, kurį šiuo metu valdo ne žydai ir kompensacijos už juos vis dar neišmokėtos, vien tik Kaune yra apstu. Tik keli pavyzdžiai, kuriuos paminėjo Gercas Žakas: Kauno Naujalio meno gimnazija, pirmoji muzikos mokykla, Kipro Petrausko amatų mokykla, dabartinio Zoologijos muziejaus pastatas, buvęs Žydų bankas. Apytiksliais skaičiavimai visoje Lietuvoje žydams priklausiusių visuomeninių pastatų ir privačių namų, kurie atitinkamais laikotarpiais buvo nusavinti, vertė 0,5-1 milijardo Eur. 2011 m. įsteigtas Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą fondas (toliau – Geros valios fondas) leidža dalinai kompensuoti žydams ir žydų bendruomenėms visoje Lietuvoje priklausiusio nekilnojamojo turto vertę. Kam tie pinigai naudojami? Tautos bendruomeniškumo visgi neišnaikino net ir žiaurūs istoriniai įvykiai. Didžiąją dalį gautų pinigų žydai – asmenys ir atkurtos žydų bendruomenės, kaip kad kadaise, taip ir šiandien skiria socialinėms ir kultūrinėms reikmėms.

ATKURTA, GYVAVUSI VOS NE VOS, O DABAR – AKTYVI IR KLESTINTI: KAUNO ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

Kauno žydų bendruomenė šio miesto žydų iniciatyva buvo atkurta 1990 m. Tarpukariu Lietuvoje buvo daug ir įvairių žydų organizacijų – sporto, medicinos, socialinės pagalbos, kultūros. Sovietmečiu visos jos buvo uždarytos išskyrus vieną – atsakingą už žydų saviveiklą. „Tos, veikusios sovietmečiu, tikrąjį tikslą visi žinojo – valdžia siekė centralizuotai stebėti, sekti ir kontroliuoti žydus. Aš atkurtos Kauno žydų bendruomenės pirmininku tapau 2000 m. Buvo sunkus metas: pinigų nėra, o dirbti vardan bendruomenės reikia. Kiekvienos organizacijos pajėgumai juk priklauso nuo finansų.“ – pirmuosius iššūkius prisimena Gercas Žakas.

Šiuo metu Kauno mieste ir rajone gyvena 300 žydų, įskaitant mišrių šeimų narius. Kauno žydų bendruomenės veikla skirta šių žmonių socialinių, kultūrinių ir sportinių poreikių tenkinimui. „Gavę pirmąsias kompensacijas iš Geros valios fondo bei iš Vokietijos Federacinės Respublikos įsteigtos organizacijos Claims Conference, galėjome pradėti kurti ir įgyvendinti įvairias programas. Koordinuojame maisto ir vaistų kortelių paskirstymą, apmokame socialines paslaugas namuose žydų šeimoms pagal poreikį,“ – pasakoja Gercas.

„Vokiečiai jaučia savo kaltę prieš žmones, kurie nukentėjo nuo nacių tiesiogiai. Jie reiškia savo rūpestį darbais, o ne kalbomis. Šiuo metu finansinė pagalba iš šios organizacijos skiriama tik karo kartai, vadinamai pirmajai. Tai tie, kurie slapstėsi, buvo getuose, kurie viską palikę turėjo bėgti. Tikėtina, jog organizacijos valdyba patvirtins pagalbos paketą ir antrajai kartai. Daug kas paklaustų: „O kam ta pagalba antrajai kartai, palikuonims?“ Galiu nupasakoti savo asmeniniu pavyzdžiu. Mano tėvas yra pirmosios kartos atstovas – jis buvo Šiaulių gete, Dachau koncentracijos stovykloje. Iš aštuonių vaikų šešis nužudė Šaukėnuose, kur jie ir gyveno. Liko tik jis ir brolis. Aš nepatyriau to, ką jis patyrė, bet visą gyvenimą jaučiau: jo išraiškose, emocijose, įtampoje, skausme,“ – atvirauja Gercas.

Žydų kultūra turtinga šventėmis. Pokalbio metu kukliai prisipažįstu Gercui, jog nors ir skaitau apie žydus daug, bet kaip gaila, kad visų švenčių negaliu prisiminti atmintinai. „Nieko tokio, aš ir pats visų neišvardinčiau,“ – juokiasi jis. Tačiau didžiąsias – Roš ha-Šana (Žydų Naujieji metai), Šavuot, Pascha (Pesach), Purim, Chanuka, Simchat Tora, Sukotas, Jom Kipuras ir kassavaitinis Šabas –  kartu su bendruomenės nariais stengiasi paminėti. Į jas kviečia ne tik bendruomenės narius žydus: „Yra dar gyvų žmonių, kurie gelbėjo žydus. Tik Fainos Kukliansky nuopelnas, jog žydus Lietuvoje gelbėję žmonės gauna atskirą pensiją. Mes gerbiame ne tik gelbėtojus, bet ir jų palikuonis – vaikus, anūkus, proanūkius. Į žydiškas šventes, kurias organizuojame bendruomenei ir gelbėtojams, prieš dvidešimt-trisdešimt metų ateidavo dešimtys gelbėtojų. Laikas bėga – dabar juos gyvus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Manau, jie verti būti nepamiršti ir pagerbti per vaikų ir anūkų liniją.“

BENDRUOMENĖS PASIDIDŽIAVIMAS – TALENTINGI KŪRĖJAI IR MOKSLININKAI

Žydų pasaulyje yra nedaug – vos 0,3 proc. visų pasaulio gyventojų skaičiaus. Tačiau 30 proc.  Nobelio premijos laureatų yra žydai arba iš mišrių žydų šeimų^[1]. Nemaža dalis – litvakai.

Žydų bendruomenės Lietuvoje nepraleidžia žymių litvakų gimimo ar mirties jubiliejų paminėjimo. Kauno žydų bendruomenė – ne išimtis. Gercas Žakas pamini porą paskutinių įdomiausių ir svarbiausių minėjimų: „Brolių Minkovskių – Hermano ir Oskaro 180-ųjų gimimo metinių proga surengėme koncertą Kauno Filharmonijoje. Oskaras buvo biologas, medicinos mokslų daktaras, išaiškino, kaip veikia organizmą insulinas. O pas Hermaną, garsų matematiką net Einšteinas mokėsi. Ir realiatyvumo teorijai pagrindą sukūrė Hermanas. Kauno žydų bendruomenė dažnai organizuoja koncertus Kauno Filharmonijoje. Mes neužsidarome savoje bendruomenėje – kviečiame ateiti visus, kas nori. Koncertai geri ir klausytojams nereikia mokėti. Visada būna pilna žmonių.“

Gercas su pasididžiavimu kalba apie žydų palikimą ir miesto valdžios dėmesį atminimui: „Ar daugelis žino, jog Kaune yra vienintelė visame pasaulyje skulptūra^[2] Abraomui Mapu atminti? Jis pirmasis pradėjo hebrajų kalba rašyti romanus. Turistai jau spėjo pamėgti skulptūrinę kompoziciją iš kėdžių, kviečiančių prisėsti greta Abraomo Mapu, laikančio rankoje knygą. Prie įrengimo daug prisidėjo Kauno miesto savivaldybė.“

„SLOGIOS VIETOS, BET JAS TURIME ŽINOTI IR LANKYTI“

Žydų talentai, kūrybiškumas ir intelektualinis indėlis visuomenei, deja, kai kuriais istoriniais laikotarpiais, tapo pretekstu engti ir naikinti tautą. „Tuos įvykius prisiminti liūdna ir net kraupu. Tačiau mūsų, kaip bendruomenės pareiga yra aplankyti ir paminėti vietas, kurių pamiršti negalime ir niekada nepamiršime,“ – sako Gercas.

1941 m. įvyko Inteligentų akcija. „Nacistinio režimo Lietuvoje vykdytojai, supratę, jog gali įvykti pasipriešinimas Kauno gete, rado būdą, kaip visus išsilavinusius žydus surinkti be pasipriešinimo ir nužudyti. Paskelbė: „Kas nori tvarkyti archyvus – atsiliepkite.“ Dauguma žydų turėjo išsilavinimą, mokėjo rašyti, todėl norėjo ne kasti duobes, o su popieriais dirbti. Ką gi – surinko tuos atsiliepusius į skelbimą, nuvežė į IV-ą fortą ir sušaudė visus,“ – minutę po Gerco žodžių patylime kartu.

Vilniuje žydų pogromai ir vadinamosios „valymo akcijos“ baigdavosi vienoje vietoje – Paneriuose. Kaune tokių vietų daug – buvusiame „Lietūkio“ garaže, Vilijampolėje, VII-ajame forte, netoli Kauno klinikų ir kitur.

MITAI – GAJŪS, KAI KURIE SKAUDINA, O KITI PRIVERČIA TIK NUSIŠYPSOTI

Jei man žydiškumas ir žydiškos tradicijos asocijuojasi su išskirtinumu pozityviąja prasme, nebūtinai tokias asociacijas kels visiems. Štai Gercas pasakoja: „Dirbau trisdešimt metų vienoje darbovietėje. Likus porai mėnesių iki šv. Velykų kolektyvas klausdavo: „Ar macai bus?“ Bet buvo vienas inžinierius – išsilavinęs žmogus, padalinio viršininkas. Jis eidavo ir šnabždėdavo visiems: „Tik nevalgykit tų macų. Žydai ten vaikų kraujo deda. Man močiutė pasakojo. Aš žinau.“ Seniau žmonės vaikus gąsdindavo, kad klausytų ar kokių išdaigų nedarytų: „Būsi išdykęs – ateis žydas ir išsineš“. Bet štai suaugęs žmogus ir toliau tikėjo tokiais pasakojimais. Na, ir ką tu jam? Ne kartą kaimuose bei miesteliuose būta: dingo vaikas ir iškart organizuoja pogromus. Po kiek laiko tas vaikas atsiranda. Ir jau nebesvarbu, kad atsirado – turtas nuniokotas, pogromai įvykę ir prietarai tęsiasi.“

Dar vienas dažniausiai pasitaikančių mitų apie žydus – „jie gobšūs, apgaus, viską atims, tik neturėkit reikalų su jais“. Gercas prisipažįsta vis dar sulaukiantis jam tiesiogiai adresuojamų pasakymų: „Tu – žydas ir tu manęs neapgavai?!“ Iš vienos pusės būna nemalonu. Nors kita vertus, suprantu, jog tai antisemitizmo pagrindai, glūdintys žmonių galvose. Juk ir Gebelsas, nacių propagandos ministras, sakė, kad pakartojus net ir didžiausią melą dešimt kartų, žmonės ims tikėti. Lietuvoje viešojoje retorikoje galima išgirsti, jog „žydai išnaudojo lietuvius“. Aš mėgstu iškart paklausti: „Kaip, kokiais būdais išnaudojo?“ Bet man niekas tiesaus atsakymo nepasako.“

Anot Gerco, pastarasis mitas yra susijęs su įsivaizdavimu, jog visi žydai turtingi. Net ir Vokietijoje, kur iki II-ojo pasaulinio karo pramonė, bankai, kitos institucijos buvo gausios žydų tautybės žmonėmis, lygiai taip pat buvo ir varguomenė. Šiai turtingieji stengėsi padėti, paremti, sudaryti socialinės pagalbos sąlygas ar nemokamas paslaugas.

Pasakodamas apie žydų tautos bruožus, Gercas prisimena Herzl‘io Theodor‘o (Teodoras Hèrclis), Izraelio valstybės kūrėjo žodžius: „Mes esame normali tauta – turim savo vagių ir prostitučių.“ „Galbūt dėl žydų stipraus bendruomeniškumo socialinių ydų ir problemų atvejų sąlyginai nėra daug. Bet vėl – grįžkim prie mitų, kvepiančių antisemitizmu: jei vienas žydas ką nors padaro, sakoma „tai žydų darbas“. O jeigu lietuvis padarys ką nors, sakys „tas niekšas padarė“. Mano tėvo šeimą Šaukėnuose lietuviai kaimynai išžudė. Bet aš iš savo tėvo nėkart negirdėjau sakant „lietuviai padarė“.

Gercas Žakas turi stiprų argumentą parengęs tiems, kurie parašo ką nors negražaus ar įžeidžiančio žydų atžvilgiu apeliuodami į judaizmo ir krikščionybės skirtumus: „Tiki į Jėzų?“ „Tikiu.“ „Tai Jėzus – žydas. Vadinasi, tu irgi žydas.“ Taip ir baigiasi diskusija. Visi katalikai turi truputį žydiško kraujo. Juk istoriškai žiūrint krikščionybė atėjo iš judaizmo. Tai kaip jie negali būti susiję? Aš labai gražiai bendrauju su antisemitais.“

ŽYDŲ TRADICIJOS IR KARTŲ SKIRTUMAI

– Kaip skiriasi vyresniosios ir jaunesniosios žydų kartų aktyvumas Kauno žydų bendruomenėje?

Jaunesnės kartos atstovai, tikėtina, įsitrauktų į veiklą labiau, jei to jaunimo būtų daugiau. Pavyzdžiui, mano vienas sūnus Arijus gyvena Vilniuje, o kitas – Dovas, jau devynis metus Niujorke. Dukart per metus grįžta į Kauną. Beje, Izraelis vis dar skatina jaunų žmonių atvykimą. Sąlygos ten puikios: nemokamos studijos, stipendija, dienpinigiai. Mano brolis su žmona išvažiavo į Izraelį 1972 m. Ir mes planavome, bet viskas kitaip susiklostė. Jaunimo nebėra daug, bet kurie liko čia – dalyvauja šventėse, minėjimuose.

– Kiek jaunų žmonių tarpe gyvos tradicijos ir žydų istorinė atmintis?

– Pirma viskas priklauso nuo to, ką žmonės matė vaikystėje namų aplinkoje. Vėl pavyzdys apie mano sūnus: jie stengiasi nevalgyti kiaulienos, daugmaž prisilaiko tradicijų ir švenčia pagrindines šventes. Visada atsiunčia nuotraukas per Hanuką kaip jie degina aštuonias žvakes. Antra, stipriai per laiką pasikeitė sąlygos ir aplinkybės: pavyzdžiui per Jom Kipurą visą parą reikia pasninkauti, negalima dirbti, galima tik sinagogoje melstis. Šios šventės prasmė – simbolinis savo negerovių ir nuodėmių išpirkimas. Ne tas pats, kas nueiti išpažinties pas dvasininką ir grįžus namo elgtis lyg niekur nieko. Čia turi su savimi, savo valia padirbti. Mano sūnūs prisilaiko pasninko. Bet man pačiam sunku padaryti. Aš naudojuosi maža išimtimi – kadangi vartoju vaistus, turiu teisę lengvai užkąsti.

Ir kaip šiais laikais pilnai laikytis šabo? Bendruomenės nariai susirenkame draugėn, kalbamės, paleidžiame per rankas pynutę – halą. O paskui sėdame į mašinas ir važiuojame namo. Betgi pagal grynąją tradiciją važiuoti negali – turi eiti. Va, kaip atrodo mūsų šabas. Kaip sakau, tradicijos kvapo mes laikomės.

­– Ar žydiški priesakai, ypač apie maistą, turi simbolinę prasmę? Ar tai praktiški, orientuoti į sveikatos stiprinimą patarimai?

Pirmiausia tai praktiniai dalykai. Košerinio maisto esmė – nemaišyti mėsiško su pienišku. Organizmas neapkraunamas, lengviau virškinti, ligų profilaktika – daug naudų gali rasti. Tikra košerinė mėsa turi būti ir paruošta specifiniu būdu. Iš vaikystės prisimenu – tėvas, grįždamas nuo sinagogos, šventėms pirkdavo gyvą vištą. Atvažiuodavo rieznykas. Tas, kuris pjauna vištas, galvijus taip, kad gyvulys nesikankintų. Turi būti labai gerai nuleidžiamas kraujas. Tą vištą pakabindavo ilgam, kad visas kraujas išbėgtų. Pas žydus kraujas yra svetimkūnis. Ir štai – argi ne akivaizdu, jog tie prietarai, kur sakoma, kad žydai kraują į macus deda, prieštarauja visam kam.

Dar yra žuvys ir jūros gėrybės, kurias galima ir kurių negalima valgyti. Bet visų košerinio maisto niuansų aš irgi nepasakysiu. Neįsidedu į galvą visko, nes nesilaikau visko smulkmeniškai. Ir niekaip – nei blogai nei gerai – nevertinu tų, kurie prisilaiko visko, nei tų, kurie nesilaiko visai.

Baigiame pokalbį su Gercu ateities planais susitikti: kviečia atvykti į artimiausius minėjimus, šventes, papasakoja, kur rasti informaciją apie parodas, knygų pristatymus, koncertus. Taip jauku, jog pirmojo (formaliai – antrojo) susitikimo metu, žmogus atveria duris į bendruomenę – ateik, rašyk, dalyvauk, jei tik noras yra. Sėdėdama krėsle, kurį išsaugojau iš žydės močiutės buto (jis išgyveno jau du persikraustymus), baigiu rašyti paskutines teksto eilutes. Atrodo, tokia apipinta mitais ir prietarais tema, su kuria pažindinausi metų metus iš knygų, filmų ir žydų meno paskaitų. Bet užteko dviejų valandų pokalbio su Gercu Žaku, kad suprasčiau, jog jo tautos išskirtinumas yra dėmesys bei atjauta žmogui: atsidavimas ir džiaugsmas kurti ne tik dėl savęs, o kad bendruomenė klestėtų.