Dar prieš gerus dešimt metų – emocinis intelektas buvo sąvoka su kurią nelabai būtum susitikęs. Tačiau laikui bėgant tiek visuomenė, tiek mokslas vis labiau pradėjo atsižvelgti į žmogaus jausmų sritį. Daugybė įvairiausių tyrimų parodė, kad žmonės turintis aukštą emocinį intelektą gyvenime sugeba pasiekti kur kas daugiau. Būtent dėl šios priežasties nusprendėme pakalbinti Eglę Veršininienę, kuri su emociniu intelektu dirba jau dešimt metų..
Eglė, gal galėtum detaliai papasakoti, kas visgi yra tas emocinis intelektas? Nes tu esi minėjus, kad stebint žmogų ir jo elgseną bei kalbėseną, gali sudėti tam tikrus modelius ir daug ką apie jį pasakyti..
Pradėkime nuo to, kad emocinis intelektas susideda iš trijų modelių: verbalikos, paraverbalikos, neverbalikos. Tai yra trys terminai, arba trys pozicijos pagal kurias galime pasakyti apie dabartinę žmogaus būseną, jauseną ir jo savijautą.
Kalbant apie savijautą, galbūt tu pasijutai šiek tiek keistai, nes dar prieš interviu mes šiek tiek padiskutavom apie tam tikras tavo savybes, kurias tu puikiai žinai, bet aplinkiniai ne.
Mes žmonės išorėje stengiamės parodyti tik pačią gražiausią savo pusę, pasirodyti prieš kitus pačiame geriausiame savo vaidmenyje, o tai kas mums nepatinka, netinka ar skaudina, tiesiog sušluojame tarsi šiukšles ir sugrūdame į tamsų sandėliuką, jog niekas tų „šiukšlių“ nepastebėtų.
Tai galime teigti, jog žmonės su savo netinkamomis savybėmis nemėgsta tvarkytis?
Visi mes žmonės ir visiems mums diskutuoti apie savo trūkumus ar minusus yra skaudu. Kuo daugiau palieti šią temą, tuo daugiau gali atrasti tam tikrų „šiukšlių“ savyje ir tai gali išgąsdinti.
Įprastai žmogus įsivaizduoja, kad tvarkymasis su savo emocijomis užtrunka labai ilgą laiką. Todėl, tvarkymasis su savimi mums yra labai sudėtingas ir galbūt todėl žmogus taip mėgsta vertinti kitų žmonių gyvenimus.
Jiems žymiai lengviau vertinti kaip kitas žmogus gyvena, kaip jis jaučiasi, vertinti jo tinkamą ar netinkamą elgesį. Mes taip mėgstame vertinti kitus žmonės vien todėl, kad vertinti išorę yra daug lengviau nei tvarkytis su savo vidumi ir savo vidinėmis „šiukšlėmis“.
Mes turime išmokti gyventi savo gyvenimą. Labai dažnai žmonės tikisi, ypač iš artimųjų, kad jie išspręs mūsų problemas, palengvins mūsų gyvenimą. Atsiranda nepamatuoti lūkesčiai, kurie dažniausiai visiškai nesutampa su kitų žmonių lūkesčiais, kadangi jie turi savo gyvenimus ir savus lūkesčius.
O viso to rezultatas – begales nuoskaudų, kurios priveda žmogų prie minčių, kad jis yra auka. Jis pradeda savęs gailėtis, kaltinti kitus – žmoną, vyrą, vaikus, uošvius ar net valstybę su prezidentu.
Taip nežinodami tam tikrų emocinių subtilybių mes užstringame tam tikruose požiūrio taškuose. Ir kaip dažnai būna tas užstrigimas ties klaidingų požiūrio tašku, mums atneša į gyvenimą situacijas, kurios atneša problemas. Štai ir gaunasi užburtas gyvenimo ciklas iš kuriuo mes sunkiai išeiname vien dėl to, nes neturime tam įrankių ir tiesiog nežinome, kaip šią problemą išspręsti.
Dažnai sakau gyvenime, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra sutiktas nebe reikalo. Kiekvienas atneša tam tikrą pamoką, tam tikrą žinutę, apie kurią tu turėtum pagalvoti ir padaryti tam tikras išvadas. Kiekvienas žmogus kažką pasiima, bet kažką ir duoda…
Gyvenime yra taip, kaip ir jus sakote. Mes esame ląstelės, sudedamoji šito didžiojo organizmo visatos dalis. Paimkime pavyzdį – mūsų organizmą. Jeigu mūsų organizmo ląstelė mums duoda 80%, dėka mūsų organizmo gyvybinių resursų mes galime vaikščioti, bėgioti, daryti judesius, daryti sprendimus, kitaip tariant – gyventi.
Bet jeigu mano kurį nors ląstelė duoda tik 30% – tai tokios ląstelės medicinoje vadinamos vėžio ląstelėmis. Kitaip tariant tas pats yra ir gyvenime. Jeigu aš, kaip žmogus į išorę atiduodu tik 30%, o tikiuosi savanaudiškai gauti ar turėti daugiau, tai rezultatas bus labai neigiamas. Aplinkiniai nenorės su tokiu žmogumi komunikuoti, bendrauti, nes jie tiesiog pastebės, jog jis yra egoistas, kuris siekia tik savo tikslų.
Todėl reikia klausti savęs – kaip aš galiu ne tik pasiimti, bet kaip savo sugebėjimais, talentais, aš galiu dalintis su savo aplinka? Tokiu požiūriu tu kaip žmogus gali padaryti labai daug gero ne tik savo šeimai, artimiesiems, bendruomenei, bet ir valstybei ar net visam pasauliui.
Būtent dėl šios priežasties aš jau dešimt metų dirbu su emocinio intelektu lavinimu. Stengiuosi padėti šeimoms, sukurti ar išlaikyti gerus santykius šeimoje. Mano tikslas – padėti kiekvienai mamai ar tėvui suprasti, kaip jis galėtų tinkamai suvokti, kur jo vaiko tinkama paskirtis, koks yra jo gyvenimo kelias, koks jo pašaukimas. Nes pripažinkime – užauginti vaikus yra be galo sudėtingas darbas.
Pakalbėkime apie tėvystę. Labai dažnai tenka girdėti įvairiausių istorijų, kur tėvai skundžiasi, jog jų vaikai nestudijuoja to ko jie nori, arba jei jie ir studijuoja, tai vaikas yra nemotyvuotas, pasimetęs..
Įsivaizduokime skalę, kurioje vaiko kūrybiškumas yra pažymėtas prie dešimtuko, o matematinės žinios prie minus dešimt. Ką tokiu atveju daro dažniausiai tėvai? Jie bando ištaisyti šią problemą. Jie dažniausiai prievartauja vaiką, jog visas jos dėmesys būtų koncentruotas į matematiką. Bet jei vaikui kūryba yra arčiau širdies, nei matematika, kas tuomet nutinka? Vaikas dažniausiai tampa nemotyvuotas.
Taip, galbūt jis patobulės matematikoje, galbūt jo matematinės žinios kreivėje nusės ne prie minus dešimt, o prie nulio. Tačiau blogiausia, kad tuo metu kol jis visą dėmesį skyrė matematikai, jis apleido savo tikrąjį pašaukimą – kūryba. Taip atsiranda pasimetimas.
Paauglystėje vaikas pasiekia keturias būsenas. Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog 95% paauglių dažniausia būsena yra būtent – pasimetimas. Anot 2018 metais atlikto tyrimo net 98% ką tik gimusių vaiku būna kūrybiškų, o pirmoje klasėje tokių belieka tik 12,50%.
Aš niekada nieko nekaltinu, bet aš noriu padaryti viską, kad šeimos sužinotų, koks jo vaiko charakterio tipažas, koks tinkamiausias auklėjimo metodas jam, kaip geriausiai tuos auklėjimo metodus naudoti. Mes kviečiame tėvus dalyvauti programose prie kurių prisiderinti turi ne patys tėvai, o pati programa prisiderina prie kiekvienos šeimos įpročių, tradicijų ar poreikių.
Mums, kaip specialistams svarbiausia parinkti šeimai – tinkamiausią modelį, jog būtų aiškiai išgrynintos pasekmės, kas bus vaiko paauglystėje ar po penkerių metų. Labai dažnai su mumis susisiekia šeimos iš kurių sulaukiame pačių geriausių atsiliepimų. Dažnai tenka išgirsti jog viskas įvyko žodis į žodį, kaip ir buvo žadėta. Be to, ši programa startuos jau šį rugsėjį, todėl noriu pakviesti visus Kauniečius prisijungti prie šios programos.
Kaip tik nesenai įsigijom nuosavą namą adresu – minties rato gatvė 10. Šį namą įsigijome su aiškiu tikslu – pritaikyti jį šeimoms, tai yra įsirengti virtuvę, valgomuosius, miegamuosius vien todėl, kad atvykus šeima su vaiku po darbo galėtų jeigu reikia ir nusnausti ar pasidarytų vakarienę. Norime sukurti tam tikrą bendruomenę, kurioje tėvai galėtų pažinti savo vaiką, ugdytųsi empatiją ir tuo pačiu toleranciją, kurios tikrai trūksta mums visiems.
Taip pat aš pastebiu, kad daugelis iš mūsų naudoja gynybinę komunikaciją. Mes nelabai klausomės kitų, nelabai stengiamės suprasti kitus.
Yra toks nuostabus terminas – socialinis autizmas. Tai yra įpročių formavimas socialiniu mastu. Esame tarsi tokiam kupole – jeigu aš eisiu šalia socialinio tanko – man baisu, bet jeigu eisiu prieš socialinį tanką – mane pervažiuos.
Visur reikia palaikymo. Mus visus formavo kaip vykdytojus. Labai sunku sugeneruoti kažką savo. Net jeigu ir žmogus yra projektuotojo tipažo, jis vis tiek eis ir dirbs samdomą darbą vien todėl, kad turėtų kažkokį užnugarį.
Kodėl? Gal todėl ,nes visą gyvenimą už mus viskas būdavo padaryta. Galbūt būtų užtekę tiesiog pasakymo „tu gali, tu turi galvą, rankas, kojas, tu gali pasiekti pats, tau nereikia jokio pagalbos“. Apskritai žmogus teišnaudoja tik kelis procentus savo smegenų, reiškiasi mes turime kur tobulėti. Ypač kai kalbame apie savo vidų. Belieka tik norėti.
Ačiū Egle, kad nušvietei mus apie tokią įdomią programą, tikiuosi mūsų skaitytojai išgirdo žinutę ir atvyks į Jūsų nuostabius kuriamus namus ir prisidės prie kuriamos bendruomenės.
