Ukraina turi didžiausias urano atsargas Europoje ir siekia iki 2027 m. tapti savarankiška urano gamybos šalimi.
Ukraina ir Jungtinės Valstijos diskutuoja, kaip susitarimas dėl svarbiausių naudingųjų iškasenų galėtų prisidėti prie galimų saugumo garantijų ar taikos susitarimo Rusijos kare prieš Ukrainą.
Sudarant bet kokius susitarimus dėl svarbiausių naudingųjų iškasenų, susijusius su uranu, Ukraina turės suderinti savo vidaus branduolinio kuro poreikius su įsipareigojimais eksportuoti uraną į užsienį.
Vasario 28 d. Ukraina ir Jungtinės Amerikos Valstijos buvo pasirengusios pasirašyti svarbų susitarimą dėl svarbiausių naudingųjų iškasenų Ukrainoje.
Dvišaliu susitarimu, kuriuo būtų nustatytos Rekonstrukcijos investicijų fondo sąlygos, būtų sukurtas Jungtinių Valstijų ir Ukrainos bendrai valdomas fondas, kurio 50 proc. lėšų būtų gauta iš būsimo Ukrainos gamtinių išteklių pardavimo.
Uranas buvo viena iš pagrindinių iškasenų, dėl kurių buvo diskutuojama, ir todėl tai yra potencialus mechanizmas, kuriuo Kijevas galėtų pasiekti savo tikslus – ilgalaikį taikos susitarimą su saugumo garantijomis. Jei toks susitarimas bus pasiektas, Ukrainai reikės suderinti savo vidaus branduolinio kuro tikslus ir bet kokius naujus urano eksporto įsipareigojimus partneriams užsienyje.
Susitarimo pasirašymas buvo atšauktas po viešo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir JAV prezidento Donaldo Trumpo ginčo Baltuosiuose rūmuose. Dėl to kilo neaiškumų, ar bus pasirašytas naujas susitarimas, ar ne, ir ar dabar gali susidomėjimą pareikšti alternatyvūs partneriai.
Kovo 2 d. spaudos konferencijoje V. Zelenskis pareiškė, kad Ukraina ir toliau yra pasirengusi pasirašyti susitarimą dėl naudingųjų iškasenų su Jungtinėmis Valstijomis. Kovo 6 d. JAV specialusis pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose Steve’as Witkoffas žurnalistams sakė, kad Zelenskis pasiūlė pasirašyti susitarimą.
Ukrainos urano atsargos yra didžiausios Europoje ir sudaro 2 proc. apskaičiuotų pasaulinių atsargų. Sodrintas uranas pirmiausia naudojamas kaip branduolinių reaktorių kuras. Tai procesas, kurio metu U-235 izotopų dalis padidinama nuo 0,72 proc. iki 20 proc.
Tuo tarpu labai prisodrintas uranas, kurio izotopų dalis viršija 20 proc., dažniausiai naudojamas kariniams ir mokslinių tyrimų tikslams. JAV iždo sekretorius Skotas Besentas uraną priskyrė prie strateginių naudingųjų iškasenų, kurios dominą Ameriką, sakydamas, kad šis susitarimas apskritai yra „ekonominio saugumo garantija” Ukrainai. Tai atitinka sausio 20 d. JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašytą vykdomąjį įsaką dėl „Amerikos energetikos išlaisvinimo”, kuriuo uranas potencialiai įtraukiamas į JAV geologinės tarnybos kritinių naudingųjų iškasenų sąrašą.
Iki Rusijos pilno įsiveržimo Ukrainos branduoliniai reaktoriai gamino 51 proc. šalies elektros energijos. Branduolinė energija yra svarbi Ukrainos energijos rūšių derinio dalis ir mechanizmas, padedantis atsverti priklausomybę nuo Rusijos vidaus energijos poreikiams tenkinti.
Branduolinio kuro ciklas
Urano tiekimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti Ukrainos energetinę nepriklausomybę jos branduolinės energetikos sektoriuje. Kijevas siekia iki 2027 m. savarankiškai apsirūpinti uranu.
Nuo 1994 m. Ukraina oficialiai siekia sukurti vietinį branduolinio kuro ciklą, kuris apima nuo urano rūdos gavybos iki radioaktyviųjų atliekų laidojimo. Tuo metu tuometinis prezidentas Leonidas Kravčiukas išleido dekretą siekti branduolinio kuro „nepriklausomybės nuo išorės veiksnių”.
Ukrainos branduolinės korporacijos „Energoatom” prezidentas Petro Kotinas 2023 m. paskelbė, kad vietinį branduolinio kuro ciklą būtų galima užbaigti iki 2026 m., nors tikslus terminas nebuvo nustatytas. Naujausioje „Ukrainos energetikos strategijoje laikotarpiui iki 2035 m.” numatomas Ukrainos savarankiškumas gaminant branduolinį kurą, pabrėžiant, kaip svarbu mažinti priklausomybę nuo užsienio tiekėjų, įskaitant, bet neapsiribojant Rusija.
Išlieka klausimas, ar Ukraina yra pajėgi įgyvendinti savo tikslą – 100 proc. patenkinti savo branduolinio kuro poreikį, be to, ar ji gali eksportuoti uraną savo partneriams užsienyje.
Jei pastarojo veiksnio neįmanoma pasiekti, tai apsunkina urano įtraukimą į bet kokius sandorius dėl naudingųjų iškasenų su Jungtinėmis Valstijomis ar kitais partneriais.
Pasak aukšto rango Ukrainos energetikos eksperto, atsakymas į šį klausimą yra „potencialiai taip”. Šiuo metu Ukraina per valstybinę bendrovę VostGOK iš viso eksploatuoja tris urano kasyklas.
Iš 2024 m. duomenų matyti, kad šios kasyklos aprūpina 20-40 proc. kuro poreikio Ukrainos atominėms elektrinėms. 2020 m. 15 Ukrainos branduolinių reaktorių reikėjo 2480 metrinių tonų urano. Šiuo metu 6 iš šių reaktorių Zaporožės AE yra užimti Rusijos.
Jeigu Ukrainai 15 reaktorių (naudojant U-235) per metus reikia 2480 tU, o 2021 m. Ukraina 30 proc. šio poreikio (744 tU) patenkino iš vietinių urano atsargų, tai galime daryti prielaidą, kad Ukraina, norėdama būti savarankiška, turi sugebėti pagaminti dar 1736 tU per metus.
Šis įvertinimas yra absoliučiai minimalus, nes jame daugiausia dėmesio skiriama tik galutiniam produktui, gautam iškasto urano pavertimo į paruoštas kuro rinkles proceso metu, kuriam reikėtų papildomos gamybos.
Laimei, Ukrainos išgaunamo urano atsargos yra didelės. Santykinis urano išteklių išgavimo pagrįstumas paprastai skirstomas į keturias kategorijas pagal tai, kiek brangu išgauti rūdą: <40 USD/kgU (t. y. mažiau nei 40 USD už kilogramą išgauto urano metalo), <80 USD/kgU, <130 USD/kgU ir <260 USD/kgU.
Remiantis naujausia Tarptautinės atominės energijos agentūros „Raudonąja knyga” apie pasaulinius urano išteklius, gavybą ir paklausą, nuo 2021 m. Ukrainoje nustatytas išgaunamas uranas, klasifikuojamas kaip pagrįstai užtikrintas ir įvertintas kaip numatomas, yra 185 389 tU, kai kaina <260 USD/kgU, ir 71 841 tU, kai kaina <80 USD/kgU (žr. 2 pav.) . Be to, apskaičiuoti neatrasti in situ urano ištekliai sudaro 277 500 tU, įskaitant telkinius nustatytų telkinių pakraščiuose ir prognozės duomenimis pagrįstus telkinius. Šie skaičiai yra daug žadantys, atsižvelgiant į Ukrainos vidaus urano poreikius ir interesus eksportuoti uraną, įskaitant galimus sandorius dėl naudingųjų iškasenų.
Ukrainos urano atsargų sąnaudų intervalai (tU)
| <$40/kgU | <$80/kgU | <$130/kgU | <$260/kgU |
| 0 | 71,800 | 107,200 | 185,400 |
Tačiau norint apsirūpinti savomis jėgomis nepakanka padidinti šalyje išgaunamo urano kiekį, nes prieš naudojant uraną reaktoriuje jį reikia sodrinti, o tada surinkti į kuro strypus. Ukraina šiuo metu neturi tokių pajėgumų.
Šiuo metu Rusijai ir Kinijos Liaudies Respublikai tenka daugiau nei pusė visų pasaulio urano sodrinimo pajėgumų, o vien Rusijai – 40 proc. Prieš Rusijos invaziją Ukraina siuntė savo uraną į Rusiją kuro gamybai (procesas, kurio metu sodrintas uranas surenkamas į kuro strypus), kurie vėliau būdavo siunčiami atgal į Ukrainos branduolines elektrines ir naudojami šalies reaktoriuose.
Po visiškos invazijos Ukraina sustabdė pirkimus iš Rusijos ir vietoj to bendradarbiavo su JAV bendrove „Westinghouse” bei Kanados bendrove „Cameco”, kad patenkintų savo branduolinio kuro poreikius.
Ukraina jau seniai bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, kad diversifikuotų savo branduolinio kuro poreikius. Vienas perspektyviausių pirmųjų pavyzdžių buvo 2005 m. rugpjūčio mėn., kai Pietų Ukrainos AE 3-iajame bloke buvo pradėta pirmoji bandomoji šešių „Westinghouse” kuro rinklių eksploatacija.
2006 m. „Ukrainos energetikos strategijoje laikotarpiui iki 2030 m.” nurodyta, kad reikia diversifikuoti Ukrainos branduolinio kuro šaltinius, atsisakant Rusijos ir įtraukiant kitus užsienio tiekėjus, kurie galėtų sukurti kuro rinkinius, tinkamus Ukrainos VVER reaktoriams (VVER kuro strypų šešiakampio formos konstrukcija yra dizaino prekės ženklas).
Papildomos „Westinghouse” kuro rinklės buvo pakrautos 2009 m., kai buvo išspręstos problemos dėl gamybos defektų ir kuro pakrovimo klaidų.
2023 m. rugsėjį į Ukrainos Rivnės AE VVER-440 reaktorių pirmą kartą buvo pakrautas ne rusiškas branduolinis kuras. Pasak A. Haluščenkos, tai parodė, kad „Rusijos monopolija šios kuro rūšies atžvilgiu baigėsi”.
2024 m. Ukraina ir „Westinghouse” paskelbė apie planus statyti gamyklą, kurioje bus gaminamas branduolinis kuras VVER-1000 reaktoriams (sukurtiems Rusijos valstybinės branduolinės energetikos korporacijos „Rosatom”). Vieno aukšto rango Ukrainos energetikos eksperto teigimu, tokio objekto statyba turėtų užtrukti trejus metus.
2023 m. „Energoatom” ir „Cameco” pasirašė susitarimą dėl Ukrainos Rytų kasybos ir perdirbimo gamykloje išgauto urano išsiuntimo į Kanadą, kur jis bus perdirbtas į gamtinį urano heksafluoridą (UF6). Po to jis bus siunčiamas sodrinti į „Urenco” (Jungtinės Karalystės, Nyderlandų ir Vokietijos bendrovę), vėliau – į „Westinghouse”, kur bus gaminamas, o tada – atgal į Ukrainą. Pagal susitarimą 2024-2035 m. bus tiekiamas kuras Rivnės AE, Chmelnickio AE ir Pietų Ukrainos AE.
Ukrainos urano atsargos turi daug žadantį potencialą siekiant šalies energetinės nepriklausomybės ir plėtojant branduolinio kuro ciklą, be to, jos gali tapti galimu saugumo garantijų užtikrinimo mechanizmu bet kokiuose taikos susitarimuose.
Sudarant bet kokius tokius susitarimus reikėtų atsižvelgti į Ukrainos įsipareigojimą apsisaugoti nuo išorės subjektų priklausomybės sprendžiant svarbiausius energijos poreikius, taip pat į būtinų saugumo garantijų, užtikrinančių Ukrainos teritorinį vientisumą bei suverenitetą, teikimą.
Anna J. Davis, Eurasia Daily Monitor
