Golfo sportas Lietuvoje gyvuoja jau beveik du dešimtmečius, nors profesionalų lygmenyje tik dabar po truputį skinasi kelią į tarptautinį pripažinimą. Tai – viena iš sporto šakų, kurią rinktis gali visi ir laiką gamtoje maloniai praleisti tiek su hobio draugais, tiek su šeima. Apie vaikystę Prancūzijoje, treniruojamus mokinius Lietuvoje ir gyvenimą golfo aikštyne interviu papasakojo profesionalus golfo žaidėjas ir treneris Arnas Kaunas, dirbantis „The V Golf Club“ klube, įsikūrusiame „Vilon City“ miestelyje – laisvalaikio, viešbučių, restoranų ir gyvenamųjų namų teritorijoje netoli sostinės, šalia autostrados Vilnius – Panevėžys.
Papasakok apie pačią pradžią, kaip pats pradėjai žaisti golfą?
Pradėjau žaisti visiškai atsitiktinai. Mes su tėvais gyvenome Prancūzijoje, Tulūzoje, netoli privataus golfo aikštyno – tai nuostabi vieta gyventi. Aš tuo metu lankiau karatė, man labai patiko kovos menai. Mano karatė treneris iki šiol paliko stiprų įspūdį – jis patyrė infarktą ir jam teko visko mokytis iš naujo, o treniruotes vesti iš invalido vežimėlio. Tuo tarpu golfo aikštyno savininkas buvo stambus verslininkas, kviesdavo savo įmonės darbuotojus bei partnerius pietauti jo restorane ir žaisti golfą. O aš kas dieną aplinkui tą aikštyną bėgiodavau, taip ir susipažinome. Jis mane, jau paauglį, išmokino žaisti ir leisdavo neribotą laiką būti jo aikštyne, kiekvieną dieną. Taip golfas man tapo natūraliu dalyku. Mano tėtis, matydamas, kad man gerai sekėsi, liepė pasirinkti tarp golfo ir karatė, ir pasirinkus golfą, labai spaudė siekti profesionalo lygio. Esu jam dėkingas už tai, ką pasiekiau, nors savo vaiko manau, kad taip griežtai nespausiu.
Kaip keitėsi sportininko karjera pasukus į profesionalo kelią?
Prancūzijoje vėliau mokiausi pas trenerį Dominique Barques, kuris yra išauginęs dvylika profesionalų. Jam dabar 78 metai. Tai buvo griežtas treneris, kuris ateina, pasako, ką daryti ir išeina. Sako, „po dviejų valandų sugrįšiu ir pažiūrėsiu, kaip tau sekasi“. Jis nedirbdavo su jaunuoliais, kurie nenori treniruotis ir į varžybų grupę priimdavo tik tuos, kurie stengiasi. Jeigu treniruotės metu mintys sklandydavo kažkur kitur, jis tiesiog liepdavo persirengti bėgimo aprangą ir visą treniruotę bėgioti, o susikaupus dirbti ateiti kitą kartą, antraip iš treniruotės nebus naudos. Jis sakydavo, kad jeigu žaidi blogai nusiteikęs, jei trukdo psichologiniai rūpesčiai, tokioje būsenoje gali sugadinti savo techniką. Jeigu emocija bloga – geriau laikinai atsitraukti.
Iš prancūzo trenerio išmokau visada sakyti tiesą: taip, kaip yra. Jis mokė, kad kai kurių dalykų negali kontroliuoti, bet, pavyzdžiui, iš metro atstumo privalu pataikyti. O kaip treniruotis metro atstumo taiklumą? Labai paprastai – reikia iš tokio atstumo pataikyti 100 kartų iš eilės. Tuomet, kai žinosi, kad savo patirtyje jau esi pataikęs 100 iš eilės, tada turėsi pasitikėjimo, duobutė atrodys didesnė ir lemiamą akimirką rankos nedrebės, nes jau esi daug kartų taip įridenęs.
Pats esi atlikęs ne vieną triuką su golfo kamuoliuku. Tam prireikia profesionalo įgūdžių?
O taip, esu permušęs kamuoliuką per Baltąjį tiltą, taip pat nuo banko terasos – į Nerį. Atlikinėju daug vadinamų „trick shot“, smagių smūgių – juos galima pamatyti mano video įrašuose „YouTube“ paskyroje. Tačiau reikia suvokti, kad aš smūgiuoju kamuolį tik tada, kada esu visiškai įsitikinęs, kad smūgį puikiai atliksiu – kai yra apskaičiuotas atstumas, šalia nevaikšto žmonės.
Tavo žmona Indrė – taip pat iš golfo žaidėjų aplinkos. Ar toks likimas teks ir augančiai atžalai?
Visas mano gyvenimas sukasi aplink golfą – „The V Golf Club“ klube ir mano paties uždarų patalpų golfo klube “Arnas Kaunas Golf Training Center”, kur su simuliatoriumi žmonės gali žaisti ir žiemą. Pats dirbu golfo klube, treniruoju žaidėjus, pats treniruojuosi. Laisvalaikį taip pat su visa šeima leidžiame golfo laukuose, tad ir dviejų metukų sūnui tapo visiškai natūralu taip augti ir tiek daug laiko praleisti golfo aikštyne. Kol buvo mažesnis, jis ramiai miegodavo šalia vežimėlyje, kol mes su žmona žaisdavome. Metukų gimtadienio proga padovanojau jam pirmąsias plastikines golfo lazdas ir pastebėjau, kad jis golfui labai imlus, ėmė mėgdžioti golfo judesį, šiek tiek pamokinus jam pradėjo sektis dar geriau. Šiuo metu pagrindinis jo žaislas ir yra golfo lazda. Tačiau specialiai nestumiu jo žaisti, tegul tai būna jo paties pasirinkimas.
Šalia „The V Golf Club“ aikštyno yra išsidėstę ir gyvenamieji namai bei kotedžai. Ar daug pasaulyje būna kvartalų, kur žmonės gyvena šalia golfo aikštynų?
Gyventi šalia golfo aikštyno visame pasaulyje yra labai populiaru, tai – išskirtinė vieta. Pavyzdžiui, JAV, Kalifornijoje – visur, kur yra žali plotai tarp namų, tai ne parkai, o golfo aikštynai, o aplink juos – gyvenamieji namai. Taip pat ir Prancūzijoje, kur aš treniravausi – dauguma aikštynų buvo tarp namų. Ne tik golfo žaidėjai mėgsta gyventi netoli golfo aikštyno, nes tai – labai gražios vietos, o be to čia esantis nekilnojamas turtas paprastai turi didesnę ir ilgalaikę vertę. Kai gyveni šalia aikštyno, pati aplinka skatina pradėti žaisti, o tai daryti gali su visa šeima.
Aš pats mielai gyvenčiau šalia „The V Golf Club“ aikštyno esančiuose namuose. Tai – vienintelė tokia vieta, kur šalia yra ne tik golfo laukas, bet ir gerai išvystyta infrastruktūra – sporto salės, baseinai, SPA, restoranai, viešbutis atvykstantiems svečiams. Tokioje aplinkoje ir žaidžiantys, ir nežaidžiantys visada ras, ką veikti ir turiningai leis laiką.
Be to, gryname ore ir vaikai kitaip auga, kitaip vystosi. Daug sporto šakų vyksta lauke, bet jie trunka trumpiau, o golfo raundas skatina būti lauke ilgai. Žaisti golfą galima iki pirmųjų šalnų, o tada aikštynai jau užsidaro iki kito pavasario.
Buvai perspektyvus žaidėjas Prancūzijoje, kur esi laukiamas iki šiol. Kas tave paskatino sugrįžti į tėvų gimtinę Lietuvą?
Grįžti į Lietuvą nutariau ieškodamas rėmėjų. Būnant profesionaliu žaidėju tam reikia labai didelių finansų ir be rėmėjų žaisti yra neįmanoma. Prieš tai kelis metus iš eilės čia atvykdavau tik į turnyrus, kuriuos laimėdavau ir išvykdavau, dėl ko visi nusimindavo, o aš tuo metu nieko čia nepažinojau. Galiausiai turėjau priimti sprendimą: negalėjau gauti dvigubos pilietybės ir žaisti Prancūzijos rinktinėje, todėl nutariau pasilikti Lietuvos pilietybę ir rinktis gyvenimą čia. Prancūzai sportininkai buvo labai mandagūs, bet man atrodė šiek tiek pasipūtę – viskuo aprūpinti, nors pasaulyje nepasiekiantys labai aukštų rezultatų. Manau, kad taip yra todėl, kad jiems trūksta motyvacijos: jie tiesiog viską turi. Kartais taip nutinka ir su šiuolaikinių tėvų vaikais, kurie viską turi ir nejaučia motyvacijos kažko siekti. O man labai svarbu yra nuolat tobulėti pačiam ir padėti tai padaryti kitiems to norintiems žaidėjams. Kai stengiesi – tai pavyksta.
