Autorė yra mokytoja metodininkė, Nacionalinio susivienijimo narė
Atmintyje yra įstrigęs pasakymas, deja, neprisimenu, kieno jis: „Jokia tauta negali būti laisva, jeigu ji nėra išprususi”, o internete skraidančios vieno profesoriaus mintys stebina kita nuostabia tiesa: „Pirmoje vietoje turi būti auklėjimas, o tik po to išsilavinimas“. Kartą vienas fizikos-matematikos profesorius, norėdamas savo studentams pateikti visam gyvenimui įsimintiną pavyzdį, ant lentos prieš auditoriją užrašė didelį skaičių „1” ir, pažvelgęs į studentus, paaiškino: „Tai yra jūsų žmoniškumas – pati svarbiausia jūsų gyvenimo savybė”. Po to šalia skaičiaus „1” jis parašė „0” ir pasakė: „O” yra jūsų pasiekimai, kurie jūsų žmoniškumą padidino dešimt kartų”. Profesorius parašė dar vieną „0”, – „tai jūsų patirtis. Kaip matote, šis nulis jūsų esybę padidino šimtą kartų”. Jis tęsė toliau pridėdamas nulį po nulio, reiškiančius atsargumą, meilę, sėkmę… „Kiekvienas pridėtas nulis dešimt kartų padidina žmogaus vertę”, – pasakė profesorius. Staiga jis nutrynė skaičių „1”, kuris stovėjo skaičių eilės priekyje, ir lentoje liko tik vieni nuliai – bereikšmiai nuliai… Tada profesorius tarė: „Jeigu jūs neturite žmoniškumo, visa kita jūsų gyvenime nieko nereiškia. Kad ir ką bedarytumėte – neturės jokios vertės.”
Šią tiesą patvirtina kitas vienos Tverės mokyklos direktoriaus laiškas, kurį jis išsiųsdavo kiekvienam mokytojui, besiruošiančiam atvykti dirbti į jo vadovaujamą mokyklą. Savo laiške direktorius rašė: „Gerbiamas Mokytojau! Aš išgyvenau koncentracijos stovyklą ir mano akys matė tai, ko neturėtų matyti nė vienas žmogus: aš mačiau, kaip mokslininkai inžinieriai įrengia dujų kameras, kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus, kaip apmokytos medicinos seserys žudo kūdikius, kaip aukštųjų mokyklų absolventai šaudo moteris ir degina vaikus…, todėl aš nepasitikiu išsilavinimu ir Jūsų prašau padėti mokiniams tapti žmonėmis. Tegul Jūsų pastangos niekada nepaverčia Jūsų būsimų mokinių mokslininkais pabaisomis, treniruotais psichopatais ar apsišvietusiais eichmanovais. Skaitymas, rašymas, aritmetika tegul bus svarbūs tik tiek, kiek mūsų vaikams šie dėstomi dalykai padės tapti žmoniškesniais.”
Angela Duckworth savo knygoje „Atkaklumas” teigia, kad „moralė pagal savo svarbą nurungia visus kitus svarbius charakterio bruožus…“.
Iš viso to, ir iš savo patirties matau viena: pirma, jauname žmoguje (pradedant šeima, o toliau jos padedami) klojame tvirtus dorovės pamatus, o paskui ant tų pamatų klojame žinias.
Tragiška, bet visi esame liudininkai, kad mūsų valstybinėse mokyklose nebemokoma žmoniškumo, o dar tiksliau tariant – nebeleidžiama mokyti žmoniškumo. O juk pedagogika yra mokslas apie žmogų, ne tik apie vaiką (Janušas Korčakas). Mokiniams yra sudarytos idealiausios salygos nužmogėti, o tai reiškia, kad mūsų šalį jau artimiausiu metu valdys neišprusėliai ir labai pavojingi valstybei žmonės. Be supratimo, kas yra meilė Tėvynei, kas yra patriotizmas, kodėl šeima turi būti valstybės remiama ir kaip deimantas saugoma, be sąžinės ir aukštos dorovės principų, be drausmės ir saviauklos tokie tautos tarnai pasidaro jos plėšikai.
Lietuvoje vyksta sąmoninga mokinių debilizacija ir spartus vidutinybių „kepimas”, ir jau be jokios abejonės, yra įteisintas visiškas nesimokymas. Toleruojamas ir sąmoningai dangstomas mokinių atviras įžūlumas – su tokiais administracija ir kai kurie mokytojai net koketuoja, į šoną nustumdami dorus ir gerai besimokančius jaunuolius. Koks teisus buvo žmogus, kuris kažkada pasakė: „Atrodo, kad greitai tolerantiškumas prieis iki to, jog protingiesiems uždraus mąstyti, nes tai įžeis bukųjų jausmus”.
Ir jau visai tragiška, kad Lietuvai nepasisekė nė su vienu ŠMSM ministru; nuo Nepriklausomybės laikų nebuvo nė vieno išmintingo, turinčio Lietuvos mokyklos ateities viziją, vadovo. Kodėl? Dėl to, kad jie buvo deleguoti partijų, nors Lietuvoje yra puikių pedagogų, nuostabių mokyklos direktorių, kurie galėtų išvesti Lietuvos švietimo sistemą iš aklavietės, tereikia leisti jiems ateiti ir jais pasitikėti. Bene daugiausia mūsų švietimą griovė liberalas Gintaras Steponavičius, turintis teisininko, bet ne pedagoginį išsilavinimą, Jurgita Petrauskienė su savo beprotiškomis reformomis, kurių skaičiavimų ir pati nesuprato, ir Algirdas Monkevičius. Cituoju ištrauką iš Vytenio Paulausko straipsnio “Artėja naujas mokyklų uždarymo etapas?”: „2002 m. sausio 1 d. dabartinis švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius, kuris ir tada buvo švietimo ir mokslo ministru, įvedė mokinio krepšelį. Įvedus šią mokyklų finansavimo tvarką buvo sunaikintos visos kaimo pradinės mokyklos. Trūkstant lėšų (lėšų trūkumas atsirado įvedus mokinio krepšelį) mokyklų išlaikymui, jos buvo prijungtos prie pagrindinių arba vidurinių mokyklų, kurios vėliau tapo taip pat pagrindinėmis… Taigi A. Monkevičius sunaikino pradines mokyklas, dabar jis gavo naują užduotį – sunaikinti ir pagrindines mokyklas. Kadangi tokį mokyklų naikinimo, švietimo žlugdymo darbą A. Monkevičius atlieka labai gerai, visi jį laiko labai geru ministru ir ministru paskyrė jau ketvirtą kartą”.
Skausminga, bet mokyklų naikinimas nesiliauja ir šiandien. Dabartinė ministrė Jurgita Šiugždinienė pradės kurti Tūkstantmečio mokyklas! Ministrė su savo komanda, sukūrusi tas 150 prestižinių mokyklų, uždarys daugelį kitų, iš jų pasiims labiausiai patyrusius mokytojus, o kitose pasiliks neturtingi, nors gabūs vaikai. Už borto liks ir silpnesnieji mokiniai, nors dažniausiai tai ne jų kaltė, o silpnų mokytojų mokymo pasekmė. Jeigu prie jų prisiliestų profesionalo mokytojo ranka, matytume stebuklus. Čia ne mano mintis, kad mokyklų sumažės, o žmonių, kurie turi pieštuką ir paskaičiuoja. Apie tai daug rašyta ir toliau rašys, o kas jiems, nebeturintiems nei sąžinės dėl Tėvynės išlikimo, nei supratimo, kaip gelbėti švietimą? Juk per trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuvos mokykla patyrė keturiolika reformų!!! Ši būsianti penkiolikta… Ingrida Šimonytė tikina, kad atrankų į tas mokyklas nebūsią, jose galėsiantys mokytis visi. Tai kam tada tos naujo tipo mokyklos, kam ardyti jau ir taip suplėšytą švietimą? O iš tikrųjų konkurencija bus nuožmi, nes turtingieji tėvai, ištroškę geresnio mokymo mokyklose, eilinį kartą neturtinguosius nustums į šoną.
Kas yra kaimo, miestelio mokykla? Mokykla yra ta vieta, kur vietos bendruomenė susitinka ir sprendžia savo klausimus, mokykla telkia ir buria žmones draugėn. Panaikinus tokias mokyklas atsirado ir atsiras baisios demografinės bėdos. Daugelio mokyklų vėl nebeliks, kaip neliko po A. Monkevičiaus „valymo“ – ir lietuviškas kaimas liks tik literatūroje.
Priminsiu, kad pirmoji mokykla LDK buvo įsteigta 1397 m. Vilniuje prie dabartinės Arkikatedros. Vėliau steigėsi vis daugiau ir daugiau. Lietuva buvo šalis, kuriai šiuo klausimu pavydėjo kaimyninės ir tolimesnės šalys. Skaitau toliau Vytenio Paulausko straipsnį: „Politikai panaikino mokytojus ruošiantį Edukologijos universitetą motyvuodami tuo, kad šitas universitetas blogai paruošia mokytojus. Tačiau šiuo atveju valdžia problemai „spręsti“ pradeda visai ne nuo to galo“. Juk tereikėjo pakelti mokytojams atlyginimus ir performuoti neveiklią Universiteto administraciją pirmiausia pradedant pačiu rektoriumi. Visiems aišku, kad įsikišo ir didieji verslininkai trokšdami matomos, gražios vietos. Lietuva tikrai nepadėkos S. Skverneliui bei tuometiniams valdžioje „Valstiečiams ir žaliesiems” ir amžiams įsimins jų griovėjiškus darbus. Juk iki jų niekas nedrįso, o gal niekam ir į galvą neatėjo panaikinti Tautos švietimo Alma mater. Sunaikino pedagogų ruošimo būstinę, kuri gyvavo 80 metų! Kokia niekinga turi būti šalis, kad su džiaugsmu kirstų Tautos švietimo pamatus, kur sukaupta tokia patirtis ir materialinė bazė. Būsimus mokytojus, kaip kokius kampininkus, išmėtė po kitus universitetus, ir klausimas, ar jie ruošiami pagal vieningą mokymo programą, tinkančią Lietuvai. Mokytojų rengimas yra vienas šiuo metu svarbiausių uždavinių.
Ir dar. Jie prijungė Sporto departamentą prie Švietimo ir mokslo ministerijos ir nualino Lietuvos sportininkų rezultatus, nes nei suaugusiems sportininkams, nei sportininkams mokiniams nebeskiriamas reikiamas finansavimas. O ką reiškia šis įžūlus S. Skvernelio pasakymas: „Kai mokytojai geriau dirbs, tada ir pakelsime jiems algas“? Arba A. Kubiliaus: „Ir vėl tie mokytojai!“ Įsivaizduokime, kad mūrininkui liepia pastatyti plytinį namą, bet neduoda nei cemento, nei plytų – jokių investicijų. O jam pradėjus savo jėgomis statyti, pradeda iš visų pusių kištis ir trukdyti. Ar gerą namą pastatys?
Na, o dabar skaitau „Geros mokyklos koncepciją”, patvirtintą 2015 m. tuometinės ministrės A. Pitrėnienės: „3.2. Todėl ypač aktualus tampa asmenybės vertybinės orientacijos ugdymas – socialinis, pilietinis, dorinis asmens brandinimas”. Net graudu, kaip ugdo pilietinę orientaciją – mokiniai Lietuvos himno nemoka atmintinai, jiems gėda jį giedoti, visai negerbia savo gimtosios kalbos ir nieko nežino apie Lietuvos, o ypač jos pokario istoriją. Aišku, kalbu apie mokinius vidutiniokus, kurie tikriausiai sudaro devyniasdešimt penkis ar daugiau procentų. „Reikią brandinti ir dorinį ugdymą“… Skaitai tokią kanceliarinę rašliavą ir galvoji, ar čia tyčiojasi iš pedagogų, tarsi jie nežinotų, kas garbių „ponų” seniai įteisinta ir kas vyksta aplinkui kiekvieną mielą dieną.
Nagi, pažiūrėkime, kaip ministerija vis brandina ir brandina tą jauną žmogų, kaip ugdo ir ugdo jo pilietinę orientaciją Lietuvos mokykloje …Prie mokyklų ir net pačiose kai kuriose mokyklose narkotikų pardavinėjimas įteisintas, mokytojų ir mokinių rūkymas prie mokyklos ir mokyklos rūsiuose įteisintas, keiksmažodžiai mokykloje ir jos teritorijoje irgi įteisinti, girtuokliavimas, ypač abiturientų švenčių metu, oho kaip įteisintas, mokinių ir jų tėvų brutalus ir akiplėšiškas elgesys su mokytojais taip pat įteisintas, bet kokių mokytojų teisių atėmimas seniai įteisintas, tinginystė, namų darbų nedarymas įteisintas, pamokų praleidinėjimas irgi įteisintas, vėlavimas į pamokas įteisintas, popkultūrų elgsenos pasireiškimai mokykloje, jų simboliai, apranga irgi įteisinti. Rašau „įteisinta”, nes už šiuos dalykus faktiškai visiškai nebaudžiama ir į juos nekreipiamas joks dėmesys. Kaip matome, mūsų Švietimo ir mokslo ministerija vaikų dorą brandina tik popieriuje – juk taip „brandinti“ ir pigiau, ir paprasčiau.
O kaip galėtume pavadinti „Parlamentinių partijų susitarimą dėl švietimo politikos“, paskelbtą šių metų rugsėjo 1 d., kuris yra apie nieką? Juk tai ankstyvo rudens voratinkliai ore, struktūrinių, projektinių vėjų nešiojami draiskalai, gudrus žodžių žaismas, eilinį kartą nukreiptas prieš mokytoją, kuris įsiręžęs tempia Lietuvos švietimo plūgą. Tuo tarpu kiekvienas ateinantis į Švietimo ministro postą turėtų atmintinai išmokti gerb. Sauliaus Jurkevičiaus, Vilniaus licėjaus direktoriaus, laišką, išspausdintą 2014 m. balandžio 22 d. Delfyje. Pateiksiu tik vieną ištrauką: “Be to, mūsų pedagogikos strategų pasirinktas kelias ugdo inkščiančią, dejuojančią ir verkšlenančią kartą, kurią psichologė Hara Estroff Marano pavadino “ištižėlių karta”. Tai psichologiškai pažeidžiama, silpna, negalinti pakelti net minimalių išbandymų jaunuomenė, kuri labai greitai palūžta, susidūrusi su nedideliais sunkumais. Marano taip pat teigia, kad anksčiau ar vėliau dauguma vaikų turės suprasti, jog jie tėra vidutinybės, t.y. tokie patys, kaip ir didžioji dalis kitų. Todėl perdėta mokinių globa, neadekvatus jų asmens ir teisių sureikšminimas kuria aplinką, kurioje tarpsta egoistiški, tingūs ir įžūlūs vartotojai, reikalaujantys, kad visi taikstytųsi su jų reikalavimais. Šie vartotojai ateina į aukštąsias mokyklas, kuriose, nesugebėdami rimtai dirbti, kelia tokius pačius reikalavimus ir visai aukštojo mokslo sistemai. Tokio “mokymo(si)” migla vis labiau apima mūsų šalį ir tampa rimta grėsme valstybei, nes po truputį valdymo struktūrose įsigali kompetencijos ir kvalifikacijos stokojantys žmonės. Greičiausiai tai yra daug kartų didesnis pavojus mūsų valstybei nei išorinės grėsmės”. Ir jau kiekvienas, bent kiek mąstantis žmogus, pasakys, kad dabartinis „ant bangos“ esantis „progresyvinis ugdymas“, turėtų būti vadinamas „regresyviniu ugdymu“ – taip būtų daug tiksliau.
Ar šiandien galime pasvajoti, kad kada nors mūsų vaikus ir vaikaičius valstybinėse mokyklose mokys meilės Tėvynei, mokys patriotizmo, mokys mąstyti, mokys dorumo, sąžiningumo, mandagumo, pagarbos kitam, kad mokys atkaklumo, kuris išauga į aistringą aukšto lygio tikslo siekį ir ištvermę, jeigu visiškai ignoruojama drausmė? Juk drausmės mokymas ir jos nuolatinis reikalavimas yra gero ir sėkmingo auklėjimo pradžia. Jeigu vaikas pateks tarp dorųjų, drausmingųjų ir atkakliųjų mokslo srityje, jis sutelks visas savo jėgas nuo jų neatsilikti, jam teks mokytis pritapti ir atkakliau mokytis. Teko skaityti, kad suomiai yra tarp atkakliausių pasaulio tautų, todėl nenuostabu, kad jų mokyklų akademiniai pasiekimai aukščiausi. Ten mokyklose vyrauja didžiulė pagarba visiems be išimties žmonėms, pradedant valytojomis. Ten labiausiai kreipiamas dėmesys į elgesį su žmonėmis, charakterį ir tik paskui į gebėjimus. Ten mokytoju pasitikima, ten jis nėra ujamas valstybinių įstaigų, tėvų ir nemokšiškų administratorių, nes to neleidžia įstatymai. Suomijos mokytojui valstybė gerai moka.
Klausau apie tas nuostabias programas, kurioms tiek daug skiriama dėmesio, pinigų ir pastangų, bet man, mokytojai profesionalei, tai skamba kaip utopija, tuo labiau, kad visą gyvenimą gana sėkmingai dirbau be jokios programos. Jas gavusi rugsėjo mėnesį, tuoj pat nugrūsdavau į tolimiausią kampą, kad nesusinervinčiau. Ką gali padėti pati geriausia programa, privalomieji metiniai ar dienos pamokų planai, jei pirmadienį ateini į dvyliktąją (ketvirtąją) klasę, o ten randi tris miegančius po sekmadieninių „tusovkių“ be rašiklio, be sąsiuvinio ir vadovėlio, kelias pervargusias mergeles po „naktinio darbo“ stoties rajone, dar kelis visiškai beviltiškus tinginius ir pacientus, penkis stropesnius, bet apleistus vidutiniokus ir vieną ar du vunderkindus. Ką man gali padėti, kad ir pati geriausia programa ar metiniai planai šiuo atveju? Jie mokytojo netobulina, jie jį žlugdo.
Dar nepasibaigus vasaros atostogoms, dar nesusipažinus su mokinių gabumais, mano jaunesni kolegos pluša dieną naktį ties metiniais planais, kuriuos mokyklos direktoriaus pavaduotoja patikrins ir įkiš į stalčių. Kaip keista, jiems tie niekiniai, stalčiuose dūstantys metiniai planai yra žūtbūtinės, gyvybinės reikšmės klausimas. O juk geras pedagogas turi pats galvą ant pečių; jis viską darys, kad per tas keturiasdešimt penkias minutes miegančius prabudintų, abejingus sudomintų, o vunderkindus pamaitintų. Bet ar taip turi atrodyti gimnazijos klasė? Ar tai mokytojų kaltė, kad jie yra priversti dirbti tokioje toksiškoje aplinkoje? Juk jo aukštojo mokslo diplome užrašyta, kad jis yra matematikos ar istorijos mokytojas, o ne kareivis su šautuvu, ne tramdytojas, ne pajacas ir ne žadintuvas („vaikučiai, pabuskite!“). Taigi, jeigu į tokią klasę ateitų žmogus, taip gražiai surašęs tas bendrąsias programas, nežinotų, ką daryti, o mokytojams tomis programomis, visokiausiais planais, lentelėmis kaip bizūnu suka aplink galvą. Popieriuje surašyti dalykėliai atrodo vienaip, o praktikoje atrodo visai kitaip. Būna tokių atvejų, kad mokytojas yra priverstas mokyti visai neplanuotų dalykų, nes mokiniai neatlieka namų darbų užduočių ir neįsisavina praeitos pamokos. Norėčiau sužinoti, kiek metų mokykloje dirbo programų sudarytojai. Įtariu, kad ne vienas nedirbo, bet per pažįstamus tūptelėjo Švietimo ministerijoje ir moko mokytus. Gražu.
Kas šiandien mokys pagal tas programas? Ir ką mokys pagal tas programas? Tos programos iš esmės niekuo nesiskiria, tik mokymo turinį sukeičia vietomis – juk reikia sukurti vaizdą, kad dirbi. Sudarytojų dėmesys visiškai nesąmoningai sutelktas į sostinės ir didžiųjų miestų mokinius, kurių tėvai daugiau ar mažiau yra išsilavinę. O miestelių ir kaimų mokyklos? Girdėjau, kai kurių mokyklų pedagogų lygis dėl mokytojų profesionalų pasitraukimo iš darbo toks žemas, kad vaikai savaitgaliais važiuoja 280 km ir daugiau į sostinę ar Kauną pas korepetitorius, nes nebeliko pedagogų, kurie paruoštų kaimo mokyklų abiturientą valstybiniams egzaminams, kad šis galėtų įstoti į prestižines specialybes, o ką jau kalbėti apie paruošimą gyvenimui? Pilietinio ugdymo discipliną moko darbų mokytoja, kuriai pritrūko pamokų… Mokytojai profesionalai, kurie nebuvo liberalių dėstytojų ruošiami, sulaukė garbingo amžiaus ir išėjo ilsėtis. Kas liko? Penkiasdešimtmečiai, kurie dar turi sąžinę ir senąjį gerą pedagoginį paruošimą, bet kiek daug liko apatiškų, pavargusių ir susitaikiusių su beviltiška padėtimi mokytojų, kurie plaukia pasroviui ir kurie dar ilgai ir nuobodžiai dirbs iki gelbėtojos pensijos.
Dėkoju jaunam, sąžiningam, energingam, kruopščiam, reikliam, vaikus mylinčiam ir gerbiančiam mokytojui, nes jis tikrasis didvyris esant tokioms darbo sąlygoms. Širdis džiaugiasi, kai atsiranda vienas kitas mokytojas, su meile kalbantis apie savo puikų direktorių, administraciją ir darnų kolektyvą. Norisi sušukti: o vis dėlto dar ne viskas žlugę!
Mokykloje dirbau keletą dešimtmečių, mokytojauti baigiau prieš keletą metų. Ką mačiau esant? Tą patį, ką jau minėjau. Kiekvienais metais mokinių dora ir akademiniai pasiekimai prastėdavo, nes kiekviena valdžia, visai nieko nenutuokianti apie švietimą, kurdavo absurdiškus naujus dalykus, o iš tiesų viską sąmoningai griaudavo, naikindama dorovės bei drausmės principus ir iš mokytojų reikalaudama „įsijausti“ į tinginio psichologiją. Šiandien yra daug sukurtų gudragalviškų naujadarų, kurių pagalba sąmoningai dangstomos mokinio charakterio silpnybės ir ydos. Jo savivertė esanti silpna, jame glūdinti baimė, jame esąs kažkoks vidinis nematomas konfliktas, kurį mokytojai turį įžiūrėti, o gal plikom rankom užčiuopti, mokytojai mokinį turį labiau motyvuoti ir jį suprasti, o iš tikrųjų jis yra tinginių pantis.
Kiekviena nauja valdžia griovė ir griauna krikščioniškąjį pamatą: dorumą, paslaugumą, atjautą, švelnumą, geranoriškumą, pakantumą, mandagumą, kito laikymą aukščiau savęs, meilę artimui, – esą tai pažeidžia individualybę ir vos ne žmogaus teises. Tokios valdžios visiškai sunaikino mokinių ir tėvų pagarbą pedagogui ir mokslui. Dar daugiau: dėl kovido pandemijos joks rimtas mokymas nevyko tokį ilgą laiką, o tuo tarpu, kitos šalys šuoliavo į priekį. Mokytojas turėjo dirbti dar ir detektyvu; jis turėjo gaišti taip brangų laiką tirdamas, kuris mokinys nuo kurio nusirašė kontrolinį darbą ar namų darbus, ar namų darbų nepadarė tėvai (o tai vyko masiškai), turėjo jausti nuolatinę įtampą, nes jų vedamų pamokų slapta klausydavosi tėvai, o paskui komentuodavo. Graudžiai juokinga, bet pasirodo, per pandemiją daugelis tėvų pamatė, kad ne mokytojai kalti dėl jų vaikų prastų žinių, o jų pačių vaikai. Taip, taip, tėveliai, vaiko ugdymas prasideda dar jam esant įsčiose. Kai kuriose mokyklose būdavo tik dvi, trys pamokos per dieną vietoje šešių, ir tokių mokyklų darbo niekas netikrindavo. Apgailėtina, jog tik po šito tragiško mokymo nuotoliniu būdu laikotarpio, Prezidentas pripažino, kad tai buvusi klaida. Būkite malonūs, ponai, prieš įdiegdami bet kokias naujoves, nors ant kopėčių pasilypėkite, kad šiek tiek toliau pamatytumėte savo naujovių sėkmę ar nesėkmę. Jeigu toks švietimo projektas ar reforma nenusisekė, jeigu ji žudo Tautos išprusimą, tokio projekto autoriui ar autoriams turi būti iškeltos bylos, nes jie sąmoningai naikino Tautos švietimą. O kad tai neįvyktų, prieš įvesdami naujoves, tegul patys eina į mokyklas ir tegul padirbėja įdiegdami naujus dalykus. Jeigu sėkmingai veiks, tada pirmyn.
Priminsiu, rašau tik apie paprastas gimnazijas, bet ne apie privačias ar kokias kitas elitines. Nerašau apie išmintingus direktorius ir supratingus, mandagius tėvus. Rašau apie mokyklos sopulius, o ne džiaugsmus, todėl šis pasakojimas nėra patrauklus, nes bėdos neturi nei gražių spalvų, nei aromatingų kvapų.
Taigi dėl pandemijos kontaktinis mokymo būdas buvo nutrauktas ir įvestas mišrusis, kai vieną savaitę mokiniai mokosi nuotoliniu būdu, o kitą savaitę – kontaktiniu. Mokytojas turėjo paruošti užduotis ir vieniems, ir kitiems. Bet buvo įvestas ir hibridinis (!) mokymo būdas (jis ir dabar vyksta), kai vienai daliai mokinių pamokos vykdavo klasėje, o kitai daliai – nuotoliniu būdu. Atminkime, viskas vykdavo tuo pačiu metu! Per keturiasdešimt penkias minutes mokytojas privalėjo kažko išmokyti sėdinčius klasėje ir esančius namuose, o mokinių arti trisdešimties!!! Mokytojai pervargdavo, išsekdavo ir ateidavo visiškas beviltiškumas. Tokiu būdu mokytojo krūvis padidėdavo dvigubai ar net trigubai, bet papildomai mokėti už tokį pragarišką darbą valdantieji nesiruošė ir nesiruošia! Kažin ar visuomenė žino, kad ypač kaimo mokytojas darbą pradėdavo aštuntą ar devintą ryto, o baigdavo dešimtą ir dar vėliau be jokios pertraukos. Nesiliaujantys ūkininkų tėvų ir vaikų skambučiai kaip susitvarkyti su tuo Zoom, kur ką spausti, kodėl neatsiuntė namų darbų užduočių (o buvo nusiųsta, tik nepraėjo į apleistą pašto dėžutę) ir taip be paliovos… Šie ir panašūs dalykai šiurpino paties mokytojo šeimą, nes jis buvo priverstas ją apleisti. Priminsiu, kad mokytojai irgi turi šeimas, kad jie irgi yra žmonės ir kad sunkiai dirbdami pervargsta. Todėl nenuostabu, kad pernai mokyklą paliko 1000 mokytojų, o šiais metais, Vyriausybei nieko protingo nepasiūlius, mokyklą paliks pusantro tūkstančio ir dar daugiau mokytojų. Kas mokys Lietuvos vaikus?
Tariamai „depolitizuota“ mokykla tapo „partizuota“ politikierių tarnaite ir įkaite: partijų skiriami direktoriai tyliai kreipia mokymo procesą savo partijos idėjų linkui. Kadangi mokyklų vadovai ypač provincijoje turi būti partiniai (neretai direktoriams tenka „palakstyti“ po kelias partijas pagal tai, kas valdo, kitaip neteks darbo), daugelis jų yra nepasiruošę vadovauti pedagoginiam procesui. Dažniausiai aplink save jie apsistato tokiomis pačiomis sovietinio tipo pavaduotojomis, kurios sąžiningai dirbantį mokytoją ėste užėda dėl neužpildytų popieriukių, lentelių ir jų pačių sugalvotų niekinių rašliavų, o tikrosios mokymo esmės niekaip neįstengia suvokti. Per trumpąsias mokinių atostogas jos akylai stebi, ar mokytojai ateina užsirašyti, kad dar yra gyvi, t.y. ar jie ateina į darbą. Į kokį darbą? Per tokias atostogas mokytojai namuose taiso šūsnis rašomųjų darbų, kuria papildomas užduotis, nes tam turi priemones, o mokyklos pastate jų su žiburiu nerasi. Tad, kodėl vagiamas mokytojų laikas? Išmintingam vadovui visada rūpės mokytojų sveikata ir jis nevirpins kinkų, kai Ministerija eilinį kartą šliūkštels šūsnį bereikšmių reikalavimų.
Su kuo bekalbėtum iš bet kokio rajono – visur didžiulis stygius principingų, reiklių sau, apsiskaičiusių, sąžiningų, nešališkų, išprususių ir garbingų direktorių. Daugelis mokytojų skundžiasi, kad direktoriai ir jų pavaduotojai yra isteriški, labai kategoriški, nemandagūs, grubūs, autokratiški ir šališki: vienus pedagogus mėgstantys, o kitų neapkenčiantys, dangstantys padlaižūnus, renkantys paskalas ir pagal jas traktuojantys dorą pedagogą, ir taip daina be galo. Toks vadovų elgesys ardo pedagogų bendruomenę, o juk vadovas turi ją kurti! Yra ir tokių, kurie tupinėja kaip vištos ir beviltiškai skėsčioja rankomis, kai reikia priimti spręstinus dalykus. Apgailėtina, nei direktorius, nei pavaduotojai negina mokytojo, kai jį „šokdina“ mokinių mamytės ir tuo demonstruoja visišką nepagarbą kolegai. Tokioms nepasako: „Mokytojas yra profesionalas, jis turi aukštojo mokslo diplomą ir tuo kalbą baigsime“. Ne kartą yra buvę, kai po mamytės skambučio administracijai dėl jai nepatikusio sūneliui parašyto pažymio, prie mano kabineto durų, iš anksto neįspėjusios (!), stovėdavo dvi viešnios pavaduotojos tikrinti mano pamokos. Širdyje juokdavausi ir su gailesčiu į jas žiūrėdavau. Kuo jos vardu? Vykdytojos, bet ne santykių tarp mokytojų kūrėjos. Jeigu į jų vedamą pamoką kas nors iš anksto neįspėjęs įsibrautų, iš klumpių iškristų. Siūlau mokytojams reikalauti, kad mokytojų kolektyvui pirmiausiai administratoriai privalo vesti savo parodamąsias pamokas, ko nė karto nemačiau per savo darbo praktiką – greitai atšoks ir neberinks mokytojų pamokose „blusų“: per silpna refleksija (dabar ji labai madinga, o nesuvokia, kad kartais jos gali ir nebūti), pamoką baigėte dvidešimt sekundžių po skambučio, gale sėdintis vaikinas vis krapštėsi, matyt, jam davėte per sunkią užduotį ir t.t. O vargeli, nepamatė, kad mokiniai puikiai įsisavino naują medžiagą, susikaupę įtemptai dirbo ir jų nuotaika buvo pakili. Į mokytoją žiūrima kaip į priešą, kurį reikia nuolat persekioti ir įtarti, kurį reikia iš netyčių imti ir užklupti: „Aha, pagavau!“. Ir prašovėte pro šalį – profesionalo neįmanoma pagauti, nes jis visada pasiruošęs. Nežinau, ar kuris iš mano kolegų yra girdėjęs administraciją sakant: „Gal galiu kuo padėti?“. Man kartą pasisekė: vienas garbingas direktorius pasiūlė savo pagalbą, ir už tai jį gerbiu.
Noriu pabrėžti, kad dar yra likę ir nuostabių direktorių, puikių, reiklių jaunų ir vyresnio amžiaus mokytojų – tikrų profesionalų, ir būtų nepaprastai gražu, jeigu jų pavardės skambėtų per radiją ir televiziją, jeigu per LRT, per Lietuvos radiją būtų specialios reguliariai vedamos laidos, į kurias kviečiami direktoriai ir mokytojai, kad išsakytų savo vargus ir pasidalintų pasiekimais. Kodėl į tokias laidas nepakvietus labai gerai besimokančių mokinių, kurie kalbėtų apie valstybės išlikimą, tautos kultūrą, pagarbą savo kalbai ir kviestų bendraamžius nepalikti Lietuvos? Prieš keletą metų stebėjau LRT forumą švietimo klausimais. Koks įžūlumas ir kaip apgailėtina! Forume nedalyvavo nė vienas direktorius, nė vienas mokytojas, nes niekas jų nepakvietė, bet užtat dalyvavo žymūs verslininkai ir politikai. (Juk tą nelemtą mokinio krepšelį 1955 m. Amerikoje irgi pagimdė ekonomistas, bet ne pedagogas). Štai kas formuoja tautos švietimo modelį! Ir dar jie nori padaryti mokytojo profesiją prestižine?! Sėkmės darbe!
Nelabai seniai įvestas privalomas metinis direktoriaus pokalbis su kiekvienu mokytoju atskirai. Labai gera mintis, bet tik tada, jeigu direktorius yra išmintingas ir geranoriškai kuriantis nepriekaištingą mokytojų bendruomenės klimatą. Bet kaip turi būti liūdna, kai šiais laikais trūkstant mokytojų po tokio metinio pokalbio mokytojos palieka direktoriaus kabinetą verkdamos ir, kad išlaikytų dvasinę pusiausvyrą ir nesusirgtų, išeina iš darbo. Ką reikėjo pasakyti, kaip reikėjo sukritikuoti, kad suaugęs žmogus pradėtų raudoti? Kad būtų pažabotas direktorių autokratiškumas, reikėtų ministerijos potvarkiu įvesti anoniminį direktoriaus ir jo administracijos darbo įvertinimą. Aišku, vertintų mokytojų bendruomenė. Jeigu į Seimą renkama kas ketveri metai, kodėl neskyrus direktorių ir jų pavaduotojų ketverių metų kadencijai? Bet jeigu kolektyvas anonimiškai patvirtins, kad direktorius ir jo pavaduotojai dirba puikiai, leisti dirbti dar ketverius metus ir dar ketverius. Tokiu būdu baigtųsi šio pobūdžio tragedijos ir mokytojams atlėgtų, o administracija būtų priversta žmoniškai bendradarbiauti su kolektyvu. Administratoriai turėtų įsidėmėti, kad „Gero vadovavimo pradžia yra vado arba vadovo pagarba savo pavaldiniams” ( John Schofield).
Mokytojai yra labiausiai įbauginta ir labiausiai serganti sunkiomis, nepagydomomis ligomis visuomenės dalis, nes juos kasdien puola ir iš jų tyčiojasi niekuo nebaudžiami mokiniai, dėl niekų kabinėjasi administracija, o ką jau kalbėti apie supertėtukus ir supermamytes: nors dirba elektrikais ir virėjomis ar yra namų šeimininkės, bet akiplėšiškai drąsiai mokytoją moko, kiek užduoti namų darbų, kaip mokyti ir kokius pažymius rašyti jų atžalėlėms. Savaime suprantama, mokytojas atsitraukia, kad išlaikytų nervai, kad atlaikytų sveikata, todėl turime tylinčią mokytojų masę, kuri paklusniai linksi ir pritaria absurdiškiausioms reformoms. Mokytoju visai nepasitikima. Labai dažnai jam nurodoma mokyti tik savo dėstomą dalyką, o mokinio auklėjimas esąs valstybės ir tėvų reikalas. Tėvų? Bet iš jų irgi tyliai atimamos teisės auginti doroviškai sveiką, protingą ir laimingą vaiką. O kiek yra mūsų šalyje tėvų, kurie auklėjimo srityje neskiria kairės kojos nuo dešinės? Valstybė turėtų mesti visas pajėgas, kad mokyklos pagalba padėtų šeimai auklėti ir auginti sveikus vaikus. Viskas aišku: „dorovės” mokys mokykla, kuriai diriguos genderistinė neoliberalistinė vyriausybė. Todėl ir vyksta spartus žemiausio lygio vidutinybės ugdymas televizijos ir kitų priemonių pagalba.
O juk mokykla yra ta vieta, kur daugiausia darbuotojų turi aukštąjį išsilavinimą, išskyrus virėjas, stalių ir valytojas. Kodėl šito nesimato? Mokykloje turėtų būti kolektyviai ginamasi nuo nuolatinių reformų kenksmingumo. Direktoriai turėtų vienytis ir apginti savo mokytojus ir vaikus straipsniais „užmėtydami“ spaudą, internetą. Jie turėtų rašyti, rašyti, rašyti, kad visuomenė būtų informuojama apie esamą padėtį šalyje. Deja. Rašo tik vienas kitas direktorius, jų puikūs straipsniai pradingsta informacijos sraute, o kurgi dingo kiti? Juk direktorius turi priešintis blogiui, juk jis privalo būti šviesa, laisvai valdyti plunksną, nes jis yra direktorius, o ne aklas kvailų potvarkių vykdytojas. Bet kaip rašysi ir kritikuosi savo partiją, kuri tave kaip grybą ir pastatė į šį postą. Nebeliko ir drąsaus, tiesą ginančio pedagogų elito. Aišku, yra pavienių, bet su jais greitai susidorojama, kad kiti neužsinorėtų pakilti ir drąsiai pasakyti: „Užteks!“ Mokytojų profsąjungos daugelyje mokyklų irgi sunaikintos.
Jeigu daugmaž surašytume, kas yra mokykloje blogai, neužtektų šimto jaučio odų. Parašysiu tik pagrindinius dalykus, kaip pakelti mokytojo prestižą ir mokymo lygį, nes tai yra bendra tarp man žinomų sąžiningai dirbančių mokytojų nuomonė. Nedariau jokios apklausos, užtenka pasikalbėti su dešimt ar dvidešimt protingų, sąžiningai dirbančių kolegų iš įvairių Lietuvos mokyklų ir vaizdą jau matai. Be šitų dalykų neįmanoma jokia nuostabiausiai moksliniu pagrindu parengta reforma, mokymo programa ar švietimo įstatymai. Šiais neoliberaliais visokeriopos griūties laikais mano siūlomi dalykai skambės utopiškai, daugeliui sukels net smagų juoką ar kreivą šypseną, bet jeigu jie nebus įgyvendinti, jokie garbūs ponai mokytojo prestižo nepakels. Būtina visiems suvokti, kad atėjo metas atgauti mokyklą ir atstatyti jos pamatinę paskirtį, kitaip tapnosime visų tautų gale! Ką jau ir darome.
Tęsinys antroje dalyje
