Algis Junevičius: pirmoji „Brexit“ kliūtis – Jungtinės Karalystės Parlamentas?

Ilgą laiką T. May buvo įsitikinusi, kad Vyriausybė po referendumo gali savarankiškai, be Parlamento pritarimo, pradėti pasitraukimo iš ES procesą. Tokią teisę jai suteikia karališkoji prerogatyva – savotiškas monarchijos palikimas. Remiantis ja monarchas kai kuriuos sprendimus gali priimti be Parlamento sutikimo. Tačiau praktiškai nuo XIX amžiaus ši teisė atiteko Ministrui Pirmininkui ir išimtinai liečia tokias sritis kaip užsienio politika, gynyba ir saugumas, karinių operacijų vykdymas užsienyje. Minėtose srityse Vyriausybei suteikiama veikimo laisvė: be Parlamento pritarimo ji gali priimti sprendimus.

T. May ir jos kabinetas visada tvirtino: derybos dėl pasitraukimo iš ES yra susijusios su užsienio politika, todėl Parlamentas čia niekuo dėtas. Jos manymu, „Brexit“ reiškia nei daugiau nei mažiau, o tik pasitraukimą iš vienos tarptautinės sutarties.

„Brexit“ legitimacija: parlamentas turi pasakyti taip

Tačiau „Brexit“ atveju pasitraukimas iš ES negali būti aiškinamas kaip paprastas pasitraukimas iš bet kurio kito tarptautinio susitarimo. Britų įstojimo į Europos Bendriją 1972 m. Akte pažymima, kad kiekvieną kartą, kai ES institucijos priima naują teisės aktą, jis tampa neatskiriama Jungtinės Karalystės teisės dalimi. Tokiu būdu, jeigu Parlamentas nenusprendžia kitaip, Europos Sąjungos teisė JK tampa savarankišku teisės šaltiniu. Bet Europos sutarčių denonsacijos (nutraukimo) atveju atsisakoma to vieno britų teisės šaltinio.

Pasitraukimas iš ES reiškia radikalius britų sistemos pokyčius ir pasekmes visiems Jungtinės Karalystės piliečiams: jie netenka daugumos svarbių teisių, kurias dabar turi ES piliečiai bet kurioje valstybėje narėje. Todėl be Parlamento pritarimo Vyriausybė negali pradėti derybų.

Tokia buvo Londono teismo logika. Jis rėmėsi senosiomis britų parlamentarizmo tradicijomis ir vadovavosi lemiančiu principu, kad Parlamentas yra Suverenas.

Aukščiausias teismas priėmė, ir tai ne kartą pabrėžė, ne politinį sprendimą. Jis neturi nieko bendro su narystės ES principu. Šio sprendimo esmė yra ta: tokie sprendimai Jungtinėje Karalystėje turi būti priimami tik Parlamento. Tokiu būdu teismas priminė T. May britų parlamentarizmo tradicijas.

T. May gudrauja

Atsižvelgiant į tokį teismo sprendimą Vyriausybė pateikė Parlamentui įstatymo projektą dėl „Brexit“ procedūros paleidimo. Parlamento prašoma suteikti T. May įgaliojimus, oficialiai pranešti, remiantis ES sutarties 50 straipsniu apie JK ketinimą išstoti iš ES. Dėl to ir turėtų vykti balsavimas Parlamente.

T. May tvirtai įsitikinusi: ES sutarties 50 straipsnis bus aktyvuotas ir kovo pabaigoje paskelbta derybų dėl pasitraukimo iš ES pradžia. „Brexit“ terminai nebus koreguojami.

Forsuodama įvykius premjerė net ima gudrauti. Vyriausybė nori Parlamente išvengti ilgų debatų ir ginčų. Jos komanda, nujausdama koks bus teismo sprendimas, iš anksto parengė labai trumpą būsimo įstatymo projektą, kuris parlamentarams suteikia labai mažai erdvės diskusijai. Parlamentas praktiškai neturės galimybių jo modeliuoti.

Forsuoti įvykius verčia ir Briuselis

T. May supranta: Briuseliui ketinimą išstoti iš ES pranešus vėliau negu buvo planuota, deryboms liks mažiau laiko. ES derybininkas Michelis Barnieris leidžia suprasti, kad jis negali ilgiau laukti ir nori derybas užbaigti 2018 m. spalio mėn. 2019 m. bus nauji Europos Parlamento rinkimai, kuriuose britai turėtų jau nedalyvauti. Be to, ir ES reikia laiko, kad pasiektas su Londonu susitarimas būtų laiku ratifikuotas.

Susitarimas įsigaliotų jei už jį balsuotų 72 proc. Tarybos narių, atstovaujančių 65 proc. ES gyventojų. JK pasitraukus iš Sąjungos, didžiausia gyventojų skaičiumi šalis toliau liktų Vokietija, kurios gyventojai sudarytų 18,3 proc. visų ES gyventojų. Po to seka Prancūzija (15 proc.), Italija (13,7 proc.), Ispanija (10,5 proc.), Lenkija (8,7 proc.). Vokietijai ir Prancūzijai tarpusavyje susitarus, būtų galima su kiekviena aukščiau paminėta valstybe sudarinėti koalicijas, blokuojančias pasiektą susitarimą.

Visiškos blokados nebus

Po teismo sprendimo Parlamentas gavo svarbius įgaliojimus ir jais turėtų pasinaudoti. Teoriškai balsavimą Parlamente galima surengti labai greitai. Tam gali prireikti keleto dienų ar savaičių. Dalis konservatorių pasiruošę balsuoti prieš „Brexit“ proceso pradėjimą. Jais paseks ir dalis leiboristų. Bendruomenių rūmuose konservatoriai turi persvarą. Parlamente yra 54 škotų nacionalistai. Sunku įsivaizduoti, kad jie bus tikrais optimistais ir parems T. May ketinimus. Jie bus už Europą.

Simboliškai pasipriešinti „Brexit“ planui gali Lordų Rūmai, kuriuose konservatoriai neturi daugumos: pateiktas T. May įstatymo projektas gali būti grąžintas tobulinti. Tačiau tikimybė, kad Lordų rūmai pasisakytų prieš tautos valią – maža. Tam kad įstatymo projektas taptų Parlamento aktu jis turi būti patvirtintas abiejų Parlamento rūmų.

Iš principo, visi opozicijai priklausantys parlamentarai nori daugiau: ateityje kontroliuoti derybų eigą ir tvirtinti jų etapus. Tačiau jeigu balsavimo metu, kas yra mažai tikėtina, Parlamentas nepalaikys Vyriausybės, ji turės atsistatydinti.

Škotai tikėjosi daugiau

Londono teismo sprendimas – šaltas dušas T. May. Tačiau ji gali guostis: „Brexit“ aktyvavimui nereikia regioninių Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos parlamentų pritarimo. Škotų nacionalistai manė, kad Londono teismas pritars jų siekiams ir be jų sutikimo nebus negalima bus pradėti išstojimo iš ES procedūros. Bet teismas nusprendė kitaip: jie negali blokuoti „Brexit“. T. May privalės tik konsultuotis su regioniniais parlamentais.

Sprendimas griežtas. Teismas dar kartą patvirtino tai kas anksčiau buvo žinoma: užsienio politika – išimtinė Vestminsterio prerogatyva. Be to, referendumas dėl pasitraukimo iš ES buvo nacionalinio pobūdžio. Todėl Škotijos ir Šiaurės Airijos gyventojai privalo paklusti daugumos nuomonei. Škotijos parlamentarams belieka tik bendradarbiauti su kitomis partijomis, kad būtų išvengta „Brexit“ pasekmių.

Algis Junevičius, Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto profesorius