Ekonominės problemos pačios neišsispręs, o laiko, deja, turime nedaug –nematydami realių pokyčių, žmonės dar labiau nusivils ir toliau masiškai emigruos iš Lietuvos.
Internetą neseniai apskriejo vaizdo įrašas, kuriuo Lietuvoje investuoti kviečiama “Tesla”. Nors idėja į mūsų šalį pritraukti “Gigafactory” neabejotinai verta palaikymo, tikėtis, jog tam pakaks keleto viešų diskusijų ir pareiškimų, “Minecraft” įgūdžių ir poros papildomų etatų, būtų naivoka.
Jei norime, kad Lietuvoje iš tiesų įvyktų ekonominis lūžis, gerų norų neužteks. Laukti ir tikėtis, kad investicijos ims kristi iš dangaus, o žmonių gerovės rodikliai pradės augti savaime nėra pati geriausia strategija – tai gali paliudyti buvusi Vyriausybė. Bet laukti nėra būtina – nei 100 dienų, nei kol bus pagimdytas strateginis veiksmų planas ar pagaliau bus susivokta, kokia apskritai yra naujosios valdžios ekonominė politika.
Naujajai Vyriausybei siūlome trijų žingsnių programą, kur link sukti ekonomikos vairą. Galbūt taip politinė diskusija pagaliau pakils virš džipų ir kailinių ir pereis prie išties svarbių klausimų, tokių kaip naujų darbo vietų kūrimas regionuose, Lietuvos žmonių pajamų didinimas ir emigracijos suvaldymas.
Turime ne sėdėti ir laukti, bet patys aktyviai medžioti investicijas
Jei norime atgaivinti regionus, turime galvoti ne tik apie tai, kaip į Lietuvą pritraukti vieną ar dvi pasaulinio garso kompanijas, bet ir apie tai, kaip į šalies regionus atvesti kuo daugiau smulkių ir vidutinio dydžio užsienio gamintojų. Tokių kaip Danijos įmonė, nusprendusi Marijampolėje gaminti langus bei duris ir ten ketinanti sukurti bent 1 000 naujų darbo vietų. Juk norime, kad šis pavyzdys netaptų vieninteliu, todėl valstybei reikia efektyvių instrumentų, kurie leistų aktyviai medžioti naujas investicijas, o ne tik sėdėti ir laukti, kol užsienio įmonės pačios nuspręs pasirinkti Lietuvą.
Šiam tikslui reikia išplėsti “Investuok Lietuvoje” pajėgumus, jau artimiausiu metu įkuriant atstovybes užsienio valstybėse – pirmiausia Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje – bei Lietuvos regionų centruose. Agentūros atstovai užsienyje ieškotų gamintojų, svarstančių į kitą šalį perkelti savo veiklą bei pateiktų jų poreikiams pritaikytą pasiūlymą investuoti Lietuvoje. Toks tinklas leistų minėtą Marijampolės sėkmės atvejį multiplikuoti ir kituose regionų centruose, juose sukuriant tūkstančius naujų gerai apmokamų darbo vietų.
Specialistai turi būti rengiami darbui, o ne Darbo biržai
Visgi net ir daugiau užsienio investuotojų savaime neišspręs tuštėjančių regionų problemos. Naujos įmonės regionuose nesikurs, jei ten negalės rasti pakankamai darbuotojų, turinčių joms reikalingų įgūdžių. Analogiškai, žmonės negalės susirasti gerai apmokamo darbo tol, kol jų kvalifikacija neatitiks realių darbdavių poreikių. Todėl bet koks proveržis regionų politikoje reikalauja proveržio profesinio ugdymo ir perkvalifikavimo sistemose.
Profesinis rengimas turi būti susietas su konkrečiais vietos verslo poreikiais. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, jei Utenoje nusprendžia investuoti metalo apdirbimo įmonė, ten sukursianti keliasdešimt naujų darbo vietų, vietinė profesinė mokykla turi kuo skubiau parengti reikiamą kiekį metalo apdirbimo specialistų. O ne ir toliau kepti šokio pedagogus ar kitus su regiono darbo rinkos poreikiais nieko bendro neturinčius specialistus, vėliau papildančius bedarbių gretas.
Perkvalifikavimo sistemos pertvarka yra kita tos pačios monetos pusė. Ne paslaptis, kad Darbo birža, teikianti perkvalifikavimo paslaugas, veikia neefektyviai. Norint, kad darbo netekę ar negebantys susirasti žmonės greičiau grįžtų į darbo rinką, reikia sudaryti galimybę perkvalifikavimo paslaugas teikti verslui – įvesti “bedarbio krepšelį”, dėl kurio su Darbo birža konkuruotų privačios įmonės. Reformuota sistema leistų žmogui per trumpą laiką įgyti paklausią profesiją ir taip padėtų lengviau susirasti gerai apmokamą darbą čia, Lietuvoje.
Viešieji resursai – naujų darbo vietų kūrimui
Šiandien valstybės ir ES pinigai skirstomi be aiškesnio strateginio tikslo bei dažnai nukeliauja šaligatvių ir miesto aikščių rekonstrukcijai ar žvyrkelių asfaltavimui. Daug kas pasakytų, kad tai labai svarbu. Visgi jei norime, kad rekonstruotomis miestelių gatvėmis po kelerių metų vis dar būtų kam važinėti, jau šiandien turime visus turimus viešuosius resursus nukreipti į gerai apmokamų darbo vietų kūrimą, ypatingai šalies regionuose.
Prieš rinkimus kaip alternatyvą “valstiečių” valstybinio regioninio banko idėjai (kurios, atrodo, pagaliau atsisakyta) siūlėme Lietuvos strateginių investicijų fondą, į jį sutelkiant per 6 mlrd. ES ir valstybės lėšų. Jei toks fondas jau būtų įkurtas, šiandien su ta pačia “Tesla” galėtume kalbėti daug konkrečiau – fondo lėšomis galėtume įmonei padengti dalį investicinių kaštų, taip ant stalo padėdami konkurencingą pasiūlymą, o ne tik gerus norus.
Šiame fonde sutelktas lėšas taip pat būtų galima strategiškai investuoti į perspektyviausių ir didelę pridėtinę vertę kuriančių šalies ekonomikos sektorių, tokių kaip IT, biotechnologijos ar lazeriai, augimą ir naujų darbo vietų šiuose sektoriuose kūrimąsi. Lėšos taip pat galėtų būti panaudotos vietinio verslo atsinaujinimui bei darbo našumo didinimui – kad lietuviškos įmonės augtų, samdytų naujus žmones ir būtų pajėgios mokėti jiems didesnius atlyginimus. Gaila, bet bent kol kas valstybė jokio panašaus instrumento neturi.
Laiko turime nedaug
Ekonominės problemos pačios neišsispręs, o laiko, deja, turime nedaug –nematydami realių pokyčių, žmonės dar labiau nusivils ir toliau masiškai emigruos iš Lietuvos. Galima pasidžiaugti, kad naujoji Vyriausybė demonstruoja bent jau retorinį pasiryžimą reformoms. Galbūt aptarti darbai padės šiam pasiryžimui pagaliau įgyti nors kiek labiau apčiuopiamą turinį.
Jei valdančioji dauguma sugebės pademonstruoti politinę lyderystę ir įrodys, jog geba ne tik kalbėti apie tautinius drabužius ir rusišką dvasingumą, bet ir imtis esminių struktūrinių ekonominių pertvarkų, Tėvynės sąjunga tikrai bus ta atrama, kuri parems išmintingus bei Lietuvai reikalingus sprendimus.
