Futbolą stebiu maždaug 44 metus. Prieš 24 metus pirmą kartą pasijutau apgautas. Na, dabar Paragvajus norėjo tik muštis, bet ir anksčiau visko būta. Vis laukiama, kad Afrika ar Azija įsibraus ir laimės, bet niekaip… . Nebent gal ką kas nors papirks. Bet 2002-ieji buvo kažkas labai šlykštaus.
Tomas Čyvas
Jei reikėtų išrinkti vieną pasaulio čempionatą, po kurio liko didžiausias kartėlis, nedvejodamas pasirinkčiau 2002-uosius. Ne dėl Brazilijos titulo. Ne dėl Vokietijos pralaimėjimo finale. Dėl teisėjavimo Pietų Korėjos rungtynėse su Italija ir Ispanija.
Pasibjaurėjimas
Žiūrėjome tai tokiame bare, kuris tada vadinosi „Mamutas”. Bet paskui peržiūrėjau daug kartų. Įspūdžiai tik pasigilino. Būtų tada peržiūros sistema… Kažin kaip išeitų.
Ar tai buvo tik klaidos, psichologinis spaudimas šeimininkams, ar kažkas daugiau – nežinau. Įrodymų neturiu. Tačiau jausmas buvo toks, lyg į puikų tortą kažkas būtų įmetęs šaukštą deguto. Mat koriejiečiams, gal per klaidą buvo galima spardyti varžovams į galvas, o rungtynių metu jų varžovų įvarčių neįskaitudavo, nors pasaulio akys matė tame absurdą.
Ir vis dėlto net tas prieštaringiausias pasaulio čempionatas baigėsi labai pažįstamai: finale susitiko Brazilija ir Vokietija. Dar kartą Pietų Amerika prieš Europą. Dar kartą senoji futbolo aristokratija.
Nuo 1982-ųjų po kiekvienos sensacijos girdžiu tą pačią pranašystę: futbolas pasikeitė, dabar laimėti gali bet kas. Tačiau istorija atkakliai priešinasi tokioms išvadoms.
1982-aisiais Alžyras įveikė Vakarų Vokietiją. Tuo metu atrodė, kad griūva pati futbolo tvarka. Bet finale žaidė Vokietija ir Italija. Tais pačiais metais mano svajonių Braziliją – Zico, Sócratesą, Falcão, Éderį – sustabdė Paolo Rossi. Iki šiol man tai vienas skaudžiausių futbolo prisiminimų. Tą komandą mylėjo net tie, kurie nebuvo brazilų sirgaliai. Ji atrodė kaip grynas futbolo grožis.
Po ketverių metų Meksikoje tie patys italai jau atrodė savo pačių šešėlis. Ir vis dėlto finale vėl susitiko Europa ir Pietų Amerika – Vokietija bei Argentina. 1986-ųjų finalas man iki šiol išlikęs kaip nepaprasta drama: vokiečiai atsitiesė iš 0:2, Rummenigge ir Völleris išlygino rezultatą, bet paskutinį žodį tarė Maradona ir Burruchaga.
1990-aisiais istorija tarsi apsivertė: tie patys varžovai, tik šį kartą triumfavo Vokietija. 1994 m. – Brazilija prieš Italiją. 1998 m. – Prancūzija prieš Braziliją. 2002 m. – Brazilija prieš Vokietiją. Vėliau – Ispanijos epocha, Prancūzijos sugrįžimas, Argentinos sugrįžimas.
Pavardės keitėsi. Elito klubas – ne
Yra rinktinių, kurios užsiaugina stebuklingą kartą. Belgija su Hazardu, De Bruyne ir Courtois. Kroatija su Modrićiumi. Čekija su Nedvědu, Rosický ir Čechu. Danija, Nyderlandai, Lenkija. Jos nušvinta lyg kometos ir kartais pasiekia finalus ar bronzą.
Tačiau futbolo aristokratija skiriasi tuo, kad nelaukia stebuklingos kartos. Ji iškart užsiaugina kitą. Štai ir visas skirtumas tarp pretendentų ir nuolatinių favoritų.
Iki šiol prisimenu vieną epizodą, kuris man pasakė apie futbolą daugiau nei dešimtys statistikos lentelių. 1982-aisiais Vengrija sutriuškino Salvadorą 10:1. Tačiau labiausiai įstrigo ne dešimt vengrų įvarčių, o vienintelis Salvadoro įvartis. Jo autorius džiaugėsi taip, lyg būtų pelnęs pergalingą įvartį pasaulio čempionato finale.
Tada dar nesupratau kodėl
Dabar suprantu: vienoms futbolo tautoms vienas įvartis pasaulio čempionate yra istorija. (Svajoju, kad ten patektų Lietuva). Kitoms vicečempionų titulas – nusivylimas.
Amžinatilsį mano dėdė Narcizas Eilunavičius, didelis futbolo mėgėjas, mėgdavo kalbėti apie Pelę ir Gerdą Müllerį. Tačiau labiausiai jis niekino ne pralaimėjusius, ne suklydusius vartininkus ir net ne teisėjus. Labiausiai jis niekino tuos, kurie vietoj futbolo medžioja didžiausius meistrus.
Gal todėl iki šiol skauda žiūrėti ne tik į brutalų futbolą prieš Maradoną, bet ir į Nigelio de Jongo smūgį Xabi Alonso į krūtinę 2010-ųjų finale. Tokie epizodai gali padėti laimėti dvikovą, tačiau jie niekada nepuošia futbolo.
Šio pasaulio čempionato pabaiga man paliko dar vieną įdomų įspūdį. Paradoksalu, bet mažasis finalas dėl bronzos pasirodė įdomesnis už didįjį. Futbole taip būna. Kova dėl trečios vietos kartais dovanoja daugiau laisvės, rizikos ir emocijų negu kova dėl aukso. Žiūrovui 6-4 irgi juk brangiau už 1-0.
Finalo nykumas ir džiaugsmas
Didysis finalas, mano akimis, buvo net banaliai logiškas.
Argentina buvo tik šešėlis tos komandos, kuri prieš ketverius metus pakėlė pasaulio taurę. Atrodė, kad svarbiausias tikslas – iškentėti ir sulaukti savo progos, galbūt net baudinių serijos. Kažką panašaus 1994-aisiais bandė daryti Italija. Tada italai baudinių sulaukė, bet vis tiek pralaimėjo. Šįkart Argentina nesulaukė nė jų.
Jau pusfinalyje prieš Angliją buvo matyti, kiek jėgų pareikalavo kelias iki finalo. Komanda prasibrovė vargais negalais ir į lemiamas rungtynes atėjo akivaizdžiai pervargusi.
Bet tai ne pirmas kartas juk irgi. 1982 metais vokiečiai prieš italus irgi atėjo tiesiog nusilpę. Kartais laimi kūryba, o kartais kančia. 1986 m. vokiečiai atsilošė nuo nulio prieš du, bet visgi pralošė Argentinai.
Fanų ligos
Žiūrėdamas į verkiančius Argentinos sirgalius supratau dar vieną dalyką. Juk verkė ir Marakana kažkada prieš Urugvajų. Priklausymas futbolo aristokratijai turi savo kainą.
Kas bent kartą laikė pasaulio taurę virš galvos ir bėgo garbės ratą, arba kas matė, kaip tai darė jo kumyras, dažniausiai nepripažįsta jokios vietos, išskyrus pirmąją. Šiuo požiūriu Argentina labai primena Jungtines Valstijas krepšinyje – sidabro ar bronzos jų oro uostuose niekas nepasitiktų kaip nacionalinės šventės.
Tačiau pralaimėtas finalas dar nereiškia iškritimo iš elito.
Po 1982-ųjų Italija po ketverių metų atrodė savo pačios šešėlis. 1990-aisiais toks jausmas lydėjo ir Maradonos Argentiną. Šiandien panašiai galima kalbėti apie Messi kartą.
Ir vis dėlto Argentina iš futbolo aristokratijos niekur neiškrenta. Kaip ir Brazilija po 1986 fiasko, kuomet galvota, kad finalas įvyko su Prancūzija ketvirtfinluje. Brazilai iškrito, bet ir prancūzai tenkinosi bronza, o Platini visgi liko legenda. Paskui Zidanas
Po Maradonos atėjo Batistuta, Riquelme, Messi. Ateityje ateis kiti. Pavardės keisis. Marškinėliai liks tie patys.
Gal todėl Messi man visada buvo artimesnis už Maradoną. Maradona buvo sprogimas, chaosas, mitas. Messi – tylus genialumas. Jei jau kalbame apie simbolius, tai jo karjera su pasaulio taurės „vyšnia ant torto“ atrodo daug gražesnė nei ilgas bandymas dar kartą prikelti jau pasiektą viršūnę.
Šlovės fanfarai visada skamba gražiau negu laidotuvių dūdų orkestras.
Ir vis dėlto net pralaimėti taip, kaip pralaimėjo Argentina, reikia mokėti. Tiek iškentėti, tiek atidirbti be kamuolio, tiek išlieti sūraus prakaito – irgi yra meistriškumo dalis. Kartais finalą laimi ne gražiausias futbolas, o komanda, kuri paskutinę liepos savaitę dar turi bent truputį daugiau jėgų.
Švieslentės jėga
Norėjosi kitokio finalo? Galbūt. Ispanija prieš Angliją, bent jau mano akimis, būtų žadėjusi daugiau intrigos. Tačiau čia verta prisiminti Valerijų Lobanovskį – de facto sovietų okupuotos Ukrainos trenerį. Jam 1988 metais pavyko gauti Europos sidabrą.
Jis mėgdavo sakyti, kad tekstas parašytas švieslentėje. Vienų rungtynių istoriją švieslentė tikrai parašo. Tačiau keturių dešimtmečių istoriją parašo laikas.
Per 44 metus mačiau sensacijų tiek, kad jų užtektų kelioms futbolo istorijoms. Mačiau Alžyrą, nustebinusį Vakarų Vokietiją, Graikiją, tapusią Europos čempione, Kroatiją, Belgiją ir Čekiją, užauginusias nepaprastas kartas. Girdėjau šimtus kalbų, kad senoji tvarka baigėsi.
Tačiau kuo ilgiau žiūriu futbolą, tuo labiau įsitikinu: sensacijos keičia antraštes. Futbolo istoriją rašo tie, kurie sugeba sugrįžti. Vėl. Ir vėl. Į futbolo aristokratijos klubą patekti beprotiškai sunku.
O patekus jame išlikti – dar sunkiau. Todėl mano reziumė paprastas. Revoliucijos futbole skelbiamos dažnai. Tačiau futbolo aristokratija keičiasi gerokai lėčiau, nei norėtų sensacijų medžiotojai.
Sveikinimai tam, ką ir šį kartą parodė švieslentė.





























