Daug komentarų jau susilaukė šis LKB Vyskupų konferencijos sprendimas nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymo – LRT įstatymo 10 str. 2 d. nustatytos pareigos savo interneto svetainėje iš anksto paskelbti informaciją apie kandidatus į LRT tarybos narius. Pareigos, kuri nustatyta ne šiaip sau, o paisant konstitucinių viešumo ir skaidrumo imperatyvų.
Tad nekartodamas kitų pridėčiau štai ką. Pirma, jokia kanonų teisė neatleidžia bažnyčios nuo pareigos laikytis Konstitucijos ir įstatymų.
Atvirkščiai, pagal Konstitucijos 43 str. 6 d. bažnyčios mokslo skelbimas ir kita tikybinė veikla (taigi ir kanoninės taisyklės) negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, o Konstitucijos 27 str. tiesiai skelbia, kad įstatymų nevykdymas negali būti pateisinamas įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu.
Tai ir nenuostabu, nes Lietuva pagal Konstituciją yra pasaulietinė valstybė, kurioje nėra jokios valstybinės religijos (Konstitucijos 43 str. 7 d.). Taigi Vyskupų konferencija šiuo požiūriu atvirai veikia priešingai Konstitucijai.
Antra, ji taip pat veikia priešingai Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarčiai dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, kuri neatleidžia bažnyčios nuo pareigos paisyti Konstitucijos ir įstatymų, o, atvirkščiai, suteikia tik bažnytinio gyvenimo autonomiją tvarkantis pagal kanonų teisę. Pagal kanonų teisės normas skiriami tik asmenys į bažnytines pareigybes (Sutarties 6 str. 1 d.).
Trečia, kadangi pažeistas imperatyvus ir esminis įstatyme nustatytos LRT tarybos narių skyrimo reikalavimas, manyčiau, yra pagrindas teisme nuginčyti Vyskupų konferencijos sprendimą skirti LRT tarybos narį.
Tik geras klausimas, kas formaliai pasaulietinėje valstybėje išdrįstų tai padaryti. Pati LRT? Nors šiaip turėtų generalinė prokuratūra gindama viešąjį interesą. Tačiau tai būtų iš fantastikos srities, žinant, kaip kartais susilieja prokuratūros ir bažnyčios veikla, pavyzdžiui, teikiant bendrus pranešimus apie prokuratūros tyrimų rezultatus.
Ketvirta, atliktas LRT tarybos narės paskyrimas ne tik prieštarauja įstatymo nustatytai tvarkai, bet yra iš esmės politinis.
Venecijos komisija nepritaria tokiai praktikai, kai į nepriklausomas institucijas skiriami aktyvūs politikai ar su jais susiję asmenys be jokio “atšalimo” laikotarpio. Šiuo atveju paskirtas asmuo yra teisingumo ministrės politinio pasitikėjimo komandos narys.
Be to, tokios ministrės, kuri savo veikla demonstruoja didžiulę nepagarbą Konstitucijai ir toms europinėms vertybėms, kurias puoselėti yra konstitucinė LRT misija. Tas pat iš esmės gali būti preziumuojama ir apie ministrės paskirtąją naująją LRT tarybos narę.
Penkta, atliktas paskyrimas dar kartą iškelia aktualią LRT tarybos narių kvalifikacijos ir nepriklausomumo problemą – deramos jų atrankos tvarkos nebuvimą.
Ji nesprendžiama ir naujos redakcijos LRT įstatymo projekte. Tarybos narius skiriančios institucijos iš esmės daro tai kiekviena pagal savo tvarką, kurios labai skirtingos.
Vienos net skelbia viešus konkursus, kitų, kaip bažnyčios, atranka yra slapta, be jokių iš anksto žinomų taisyklių, užtikrinančių tikrai geriausio kandidato paskyrimą. Tad akivaizdžiai įstatyme reikėtų detalizuoti ir maksimaliai suvienodinti tarybos narių atrankos tvarką.
Ir galiausiai, šešta, nežinia, kam apskritai reikalingas toks LRT tarybos narį skiriantis subjektas, kaip LKB Vyskupų konferencija. Turint omenyje, kad Lietuva yra pasaulietinė valstybė.
Ir dar atsižvelgiant į lygiateisiškumo principą – neaišku, kodėl taip privilegijuojama viena iš tradicinių bažnyčių. Tik va įdomu, kas kada nors išdrįs šį klausimą spręsti.
Dainius Žalimas yra Europos parlamento narys nuo Laisvės partijos
