Nors tai skamba kaip fantastika, atsakymas aiškus – taip. Ir ne tik teoriškai: žmonės į ateitį jau yra „pakeliavę“. Tiesa, ne taip, kaip įsivaizduojame filmuose, o per reiškinius, kuriuos aprašė Albertas Einšteinas dar prieš daugiau nei šimtmetį.
Šiandien kelionės į ateitį nėra teleportacija, laiko mašinos ar erdvės ir laiko „kirmgraužos“. Tai – patys tikriausi fizikos dėsniai, ne kartą išmatuoti laboratorijose ir net kosmose.
Laikas teka nevienodai: Einšteino atradimas
Einšteino specialioji reliatyvumo teorija parodė paprastą, bet pribloškiantį faktą: kuo greičiau judame, tuo lėčiau teka mūsų laikas. Tai vadinama laiko dilatacija. Greitai judantis žmogus sensta lėčiau – kosmose esantiems astronautams laikas sulėtėja šimtosiomis sekundės dalimis, palyginti su likusiais Žemėje.
O jei žmogus skristų kosminiu laivu, artimu šviesos greičiui, jo laikas sulėtėtų tikrai reikšmingai. Tarkime, astronautas 5 metus keliautų 99,999 % šviesos greičiu, o grįžęs į Žemę pamatytų, kad čia praėjo 50 ar net 100 metų. Jis biologiškai pasentų penkeriais metais, o Žemė – penkiasdešimčia.
Tai nėra fantastika. Tokį laiko sulėtėjimą matuojame nuolat:
-
greitai judantys atominių laikrodžių signalai atsilieka;
-
GPS palydovai privalo turėti įdiegtas Einšteino pataisas, nes jų laikas teka kitaip.
Tarptautinės kosminės stoties astronautai yra fiziškai „jaunesni“ už savo bendraamžius Žemėje (keliomis milisekundėmis, bet vis tiek!).
Kelionės į ateitį per gravitaciją
Dar vienas atradimas – iš bendrosios reliatyvumo teorijos: kuo stipresnis gravitacijos laukas, tuo lėčiau teka laikas. Tai reiškia, kad žmogus, esantis prie labai masyvaus objekto (pavyzdžiui, juodosios skylės), laiko atžvilgiu „atsiliktų“ nuo tų, kurie yra toliau.
Skirtingų aukštų laikrodžiai daugiaaukščiame pastate eina skirtingai greitai – skirtumas labai mažas, bet išmatuojamas. Net Žemėje laikrodžiai ant kalno tiksliai eina greičiau negu laikrodžiai jūros lygyje.
Jei žmogus galėtų saugiai priartėti prie juodosios skylės (kur gravitacija milžiniška), jis galėtų „praleisti“ ten kelias minutes, o ištrūkęs pamatytų, kad Visatoje praėjo metai ar net dešimtmečiai.
Ar tai galima vadinti kelione į ateitį?
Taip. Kelionė į ateitį pagal fiziką nėra „šuolis“ – tai paprastas faktas, kad skirtingi žmonės juda laiku skirtingu greičiu. Visi mes kasdien keliaujame į ateitį viena sekunde per sekundę.
Tačiau reliatyvumas leidžia keliauti greičiau: sulėtinant savo patiriamą laiką palyginti su kitų laiku. Ir tam turime praktinių pavyzdžių: palydovus, lėktuvus, astronautus, net greitai judančias daleles laboratorijose.
Visi jie „atsilieka“ laike. Tai nėra teorija – tai mokslo patvirtintas faktas.
