Tiesą sakant, šis daugelio žmonių pastarosiomis dienomis užduodamas klausimas yra ir netikslus, ir naivus. Netikslus, nes mes JAU dalyvaujame kare. Jau daugiau nei trejus metus karo frontas – Ukrainoje, o Lietuva yra užnugario valstybė.
Nors ant mūsų miestų ir miestelių nekrinta rusiški FAB’ai ir KAB’ai, o mūsų infrastruktūros nenaikina Irane gaminti „Shahedai“, tai nereiškia, kad nesame įsitraukę į karo veiksmus. Valstybė atvirai ir aktyviai remia agresoriaus užpultą Ukrainą – tiekdama humanitarinę, karinę ir finansinę pagalbą. Lietuvos karo instruktoriai apmoko ukrainiečių kolegas ir patys studijuoja naujus kariavimo metodus.
Tūkstančiai lietuvių aukoja, savanoriai rizikuoja gyvybėmis veždami paramą į frontą, patriotiški piliečiai kasdien kariauja informacinį karą prieš Kremliaus propagandą. Jau du mūsų tautiečiai savanoriai žuvo karo lauke, yra ir sužeistų. Visa tai rodo: mes nestovime nuošalyje – dalyvaujame kare ir kariaujame teisingoje pusėje.
Kai klausiantysis turi galvoje, ar mūsų šalies sienas peržengs Rusijos karinės pajėgos, tai yra naivus klausimas. Tai tas pats, kas nueiti pas gydytoją ir paklausti, kiek man liko gyventi. Iš kur jis tai gali žinoti? Tai priklauso nuo daugybės veiksnių, ir net tinkamai įvertinus sveikatos būklę, prognozės būtų tik spekuliacijos.
Išpranašauti karinį konfliktą, ypač ateityje, yra dar sudėtingiau – dažnai neįmanoma. Taip, jeigu matytume, kad prie Lietuvos sienos (Karaliaučiuje ir Baltarusijoje) telkiamos gausios priešų pajėgos, jei būtų gauta patikimų žvalgybos duomenų apie pasirengimą puolimui (kaip prieš Rusijai užpuolant Ukrainą), su 99 % tikslumu galėtume įspėti apie pavojų.
Tačiau svarstant net apie artimiausią ginkluoto konflikto galimybę, reikia suprasti: įtaką tokiems procesams daro tūkstančiai veiksnių – nuo politinės valios, ekonomikos, demografijos, žvalgybos tikslumo iki visuomenės nuotaikų ar atsitiktinumų. Todėl nei ekspertai, nei analitikai, nei žurnalistai ar politikai negali tiksliai pasakyti: bus karas ar ne. Gyvenimas yra chaotiškas – kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Ne kartą teko skaityti žiniasklaidoje įvairių užsienio žvalgybos pareigūnų prognozes, esą Rusijos ir Lietuvos (ar kitos NATO šalies) karas įvyks per artimiausius 3–5 metus.
Žvalgybininkai skaičiuoja karo pramonės gamybos tempus, karių rengimą, ir tėškia negailestingą prognozę. Tačiau dažnai tokiose analizėse neatsižvelgiama į Rusijos ekonominę padėtį – o ji tragiška: šalis jau patiria recesiją, biudžeto deficitas pasiekė rekordines aukštumas, net karo pramonė tapo nuostolinga.
Be to, neretai beveik kaip faktas pateikiama, kad nesuveiks 5-asis NATO straipsnis. Bet kodėl jis turėtų nesuveikti? Kodėl Putinas turėtų tuo būti įsitikinęs? Kas gali garantuoti, kad atsako nebus?
Jau kartą Rusijos diktatorius nusivylė žvalgybos prognozėmis – tikėjosi užimti Kijevą per tris dienas ir manė, jog Vakarai liks pasyvūs. Kruvinojo despoto viltys nepasiteisino, o pulti NATO šalį po pralaimėjimo Ukrainoje galėtų būti savižudiška misija.
Greitą karą su Lietuva prognozuojantys ekspertai daro prielaidą, kad viskas klostysis stabiliai, tačiau gyvenimas rodo priešingai – viskas keičiasi. Visi primiršo Prigožino „teisingumo maršą“, kai per kelias dienas Putinas galėjo būti nuverstas.
Tik maištininko neryžtingumas jį išgelbėjo. Rusijos visuomenė nesiryžo ginti savo „numylėto“ vado – tai parodė, koks silpnas yra režimas. Bet koks netikėtumas gali lemti diktatoriaus griūtį. O šalyje, kur smurtas tapo norma, o socialinės normos nyksta, „netikėtumas“ gali ištikti bet kada.
Istorija rodo, kad diktatoriai dažnai žlunga po nesėkmingų karų. Ar tikrai Putinas po fiasko Ukrainoje mėgins dar vieną avantiūrą? Čia ir esmė – niekas to nežino.
Tokia tikimybė egzistuoja: karas Putinui tapo valdžios išlaikymo sąlyga, artimiesiems – pasipelnymo šaltiniu. Rusijos ekonomika kvėpuoja tik dėl milžiniškų biudžeto lėšų, liejamų į karinę mašiną. Jei rytoj karas baigtųsi – šalyje galėtų kilti socialiniai neramumai.
Be to, tiek Putinas, tiek didžioji Rusijos visuomenės dalis yra imperininkai. Rusija gyveno kitų tautų sąskaita, siekė ekspansijos. Tad jei tik pasitaikys galimybė – puls. Tai argumentai, kodėl karas gali būti neišvengiamas.
Tačiau egzistuoja ir rimti argumentai, kodėl karo gali pavykti išvengti. Be ekonominių veiksnių yra dar viena grėsminga Rusijai aplinkybė – demografinė duobė. Kasmet mažėja karui tinkamos „mėsos“. O kariuomenei, kuriai gyvoji jėga yra pagrindinė atrama, tai neabejotinai yra blogos žinios.
Visuomenė gali tiesiog neatlaikyti dar vieno karo. Nykstanti populiacija kelia grėsmę pačios valstybės egzistencijai. Rusija – didžiausią sausumos teritoriją turinti šalis, o jai išlaikyti jau dabar trūksta žmonių. Kinija mielai „atsikąstų“ dalį Sibiro – neabejoju, kad anksčiau ar vėliau taip ir įvyks.
NATO skeptikams verta prisiminti dar vieną aljansą – Jungtinės ekspedicinės pajėgos (JEF, angl. Joint Expeditionary Force), vadovaujamos Jungtinės Karalystės. Tai dešimties šalių gynybinė sąjunga (tarp jų ir Lietuva ), orientuota į mūsų regioną. Tai tarsi „mini NATO“ – lankstesnė, galinti greičiau reaguoti, daugybėje pratybų atidirbusi greito reagavimo į grėsmes mechanizmus. Tikėtina, kad Lietuvai patyrus agresiją, ši organizacija stotų į kovą. Tai taip pat yra atgrasymo priemonė.
Gyvenimas yra toks nenuspėjamas, kad prognozuoti ateities negali niekas. Viena aišku – Rusija nebuvo ir nėra draugiška valstybė. Turime visada būti pasirengę galimai konfrontacijai. Ne panikuoti – bet ruoštis: stiprinti gynybą, palaikyti sąjungininkus, pildyti kariuomenės ir Šaulių sąjungos gretas, remti Ukrainą. Nes būtent ši drąsi šalis šiandien mus saugo nuo tikro karo.
