Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės aps. Deltuvos vls. Kadrėnų k. vidutinių ūkininkų šeimoje. Skaitymo pradžiamokslį išėjęs su senele, toliau lankė Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklas. Vėliau mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje. Anksti pajutęs pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms, 1942 m. A. Svarinskas įstojo mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
Dar pirmosios sovietinės okupacijos metais A. Svarinskas įsitraukė į pogrindinę kovą, kurią tęsė ir studijuodamas seminarijoje: aprūpindavo partizanus medikamentais, pogrindžio spauda, dokumentais. 1946 m. pavasarį, vengdamas suėmimo, pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į Ukmergės apylinkėse veikusių partizanų gretas. Deja, dar tų pačių metų gruodžio mėn. buvo suimtas, tardytas, žiauriai kankintas ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Išvežtas į Užpoliarę, Abezės lagerį (Minlagas). Ten dirbo naktiniu sargu, lagerio ligoninės felčeriu. Sąlygos buvo labai sunkios: šaltis, menki rūbai, alkis, visokiausios ligos… Dirbdamas su ligoniais ir pats užsikrėtė plaučių tuberkulioze, tačiau visuomet stengėsi padėti kenčiantiems likimo draugams. 1954 m. spalio 3 d. tame pačiame Abezės lageryje įkalintas Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas įšventino A. Svarinską į kunigus.
1956 m. paleistas iš lagerio kun. A. Svarinskas grįžo į Lietuvą ir Kulautuvoje (Kauno r.) pradėjo pastoracinį darbą. Tačiau sovietų saugumas nepaliko jo ramybėje. 1957 m. per šv. Kūčias kunigo namuose padarius kratą buvo paimta keletas prieškarinių knygų, tarp jų ir Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. 1958 m. sausio mėn. A. Svarinskas persikėlė į Betygalą (Raseinių r.), bet jau balandžio mėn. buvo suimtas. Pretekstu tapo antisovietinis pamokslas ir Velykinė procesija, kurioje dalyvavo penkiasdešimt moksleivių. Dar apkaltintas ir antitarybinės literatūros laikymu kunigas gavo 6 metus lagerio ir buvo išvežtas į Dubrovlagą (Mordovija). Iš skirtos bausmės daugiau nei dvejus metus jis praleido ypač griežto režimo kalėjime, vadinamajame Akmeniniame maiše (rus. Каменный мешок), kur sutiko kitą garsų Lietuvos laisvės kovotoją Petrą Paulaitį, sovietiniuose lageriuose kalėjusį 35 metus. Beje, kalėdamas lageriuose A. Svarinskas pažino daug iškilių žmonių: vysk. P. Ramanauską, gen. Joną Juodišių, prof. Levą Karsaviną, adv. Vladą Nacevičių, kun. Liudą Puzoną, kan. Petrą Raudą, ukrainiečių arkivysk. Josifą Slipijų, kun. prel. Vladislavą Bukovinskį ir kt.
1964 m. antrą kartą iš lagerio į Lietuvą grįžęs kun. A. Svarinskas ilgą laiką niekur nebuvo registruojamas, jam neleista kunigauti. Tik 1965 m. pabaigoje jis buvo paskirtas į Miroslavą (Alytaus r.), vėliau kunigavo Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), Igliaukoje ir Patilčiuose (Marijampolės r.), kol 1976 m. buvo perkeltas į Viduklę (Raseinių r.). Ten klebonavo iki trečiojo savo arešto. Nei tardymai, nei kankinimai, nei lageryje praleisti metai nepalaužė kun. A. Svarinsko dvasios stiprybės, ryžto kovoti. Jis aktyviai prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo, buvo vienas iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) steigėjų, dalyvavo Eucharistijos bičiulių sąjūdžio veikloje, organizuodavo tikinčiųjų procesijas, lankymąsi politinių kalinių teismuose. Už aktyvią veiklą A. Svarinskui buvo ne kartą skirtos administracinės nuobaudos. Neatsitiktinai KGB jam suteikė slapyvardį Nepataisomasis (rus. Неисправимый). 1983 m. sausio mėn. kun. A. Svarinskas buvo suimtas trečią kartą ir nuteistas 7 metams lagerio ir 3 metams tremties. Šįkart jis buvo išvežtas į Permės (Molotovo) lagerį – 36-ąjį griežtojo režimo punktą Kučino vietovėje. 1987 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas propagandinis dokumentinis filmas šmeižiantis kun. A. Svarinską „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ (režisierius Ferdinandas Kauzonas, scenarijaus autorius Justinas Lazauskas, operatorius Juozas Matonis). 1988 m. Maskvoje lankęsis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską. 1988 m. liepos 11 d. A. Svarinskas buvo paleistas į laisvę su sąlyga, kad išvyks iš Sovietų Sąjungos. Jis grįžo į Lietuvą, o jau 1988 m. rugpjūčio 23 d. išvyko į Vokietiją, gyveno Frankfurte prie Maino. 1988–1990m. lankė lietuvių kolonijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Australijoje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos rezistentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. birželio 19 d. A. Svarinskas grįžo į Tėvynę, vėl ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Kurį laiką dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi, 1991 m. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu. 1991-1995 m. buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. 1997 m. paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos)bažnyčios rektoriumi, Prisikėlimo bažnyčios altarista, 1998-2000 m. buvo Kavarsko (Anykščių r.) klebonu, nuo 2000 m. – Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu. Jis taip pat ėjo Lietuvos partizanų kapeliono pareigas. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė A. Svarinskui monsinjoro titulą.
1998 m. už dalyvavimą ginkluotojoje rezistencijoje A. Svarinskui buvo pripažintas kario savanorio statusas. Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl Tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2001 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo Šaulių žvaigžde.
1996 m. A. Svarinskas savo tėviškės žemėje Kadrėnuose (Ukmergės r.) įkūrė Didžiosios kovos apygardos partizanų parką, kur pastatyta kelios dešimtys paminklų, kryžių, atminimo ženklų partizanams ir laisvės kovų dalyviams. Čia kiekvienais metais liepos mėnesį vyksta Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė.2007 m. mons. A. Svarinsko iniciatyva Kryžkalnyje pradėjo įgyvendinti paminklo Lietuvos partizanams statybą (2018 m. užbaigta memorialo koplyčia).
Mirė A. Svarinskas 2014 m. liepos 17 d., eidamas 90-uosius. Jo paties prašymu buvo palaidotas prie Ukmergės esančiose Dukstynos kapinėse, šalia 1989 – 1991 m. perlaidotų 1944 – 1955 m. Ukmergės apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų.
2017 m. LRT sukūrė dokumentinį filmą „Alfonsas Svarinskas”. Filmo autoriai: doc. dr. Andrius Gudauskas (scenaristas), Juozas Sabolius (režisierius), montažo režisierius Miroslavas Stankevičius. „Versmės” leidykla 2014 m. ir 2018 m. išleido dvi A. Svarinsko prisiminimų knygas „Nepataisomasis: monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai”. Pirmoje knygojenepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, aprašo savo 40 metų gyvenimo laikotarpį – nuo vaikystės iki 1964 m. Tai šeima, mokymosi metai, 2 kartai kalėjime, kunigystės šventimai ir darbas pirmosiose parapijose. Antroje prisiminimų knygoje mons. A. Svarinskas aprašo savo gyvenimo laikotarpį nuo 1965 iki 1988 metų.
LGGRTC informacija
Iliustracijos:
