Baigiantis Jėzaus viešajai veiklai, jis kelis kartus kalbėjo savo mokiniams apie būsimą savo kančią: Jeruzalėje jis bus atmestas, nužudytas, bet trečią dieną prisikels. Mokiniai nesuprato šių Jėzaus žodžių, nes vis dar tikėjosi politinės jo pergalės ir Izraelio karalystės atkūrimo. Mokiniai vylėsi, kad atkurtoje Izraelio karalystėje jie užims svarbias vietas. Jie net ginčijosi, kuris iš jų toje karalystėje bus pats reikšmingiausias. Jėzus, žinodamas, kas mokiniams labiausiai rūpi, paklausė, apie ką jie kalbėjo kelyje. Mokiniams buvo gėda prisipažinti, kad jie ginčijosi, kuris iš jų yra svarbiausias, todėl tylėjo. Tuomet Jėzus pradėjo aiškinti: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35).
Gyvename labai sekuliariame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigais ir aukšta padėtimi visuomenėje. Visur matome kyšančius puikybės ragus. Jeigu esi silpnas, negabus, neturtingas, tuomet sekuliarioje visuomenėje esi tik nulis. Žiniasklaida dažniausiai rašo ir kalba tik apie kuo nors reikšmingus žmones.
Jėzaus kuriamoje bendruomenėje – Bažnyčioje tikroji žmogaus didybė bus ne valdžios turėjimas ar užimamos svarbios pareigos, bet tarnavimas, ne puikybė, bet nuolankumas. Jėzus mokiniams kalbėjo apie tarnavimą: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Lk 17, 10).
Noras būti dideliam ir svarbiam yra gerai pažįstamas kiekvienam žmogui. Tai bene pats svarbiausias ir sunkiausiai nugalimas žmogaus gundymas. Tik tikėjimas į Dievą, kaip visa ko pradžią ir šaltinį, padeda žmogui susivokti, kad vienintelis didis pasaulyje yra Dievas, o žmogus tampa didis tik tuomet, kai ištikimai eina Dievo rodomu keliu.
Kartą mokiniai paklausė Jėzų: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 3–4).
Nuolankumas yra pati svarbiausia dorybė, kuria turi pasižymėti tikri Jėzaus sekėjai. Pasaulio vaikai šios dorybės nesupranta arba ją supranta iškreiptai, vadindami ją žmogų žeminančia yda, – nuolankumas tapatinamas su vergiškumu. Sovietiniais laikais daugelis vergiškai klausydavo, ko reikalavo save neklystančia laikiusi kompartija; o dabar daugelis vergiškai klauso Briuselio pareigūnų. O kai tie įsakymai kartais kertasi net su žmogaus prigimtimi, nedrįsta garsiai pasakyti, kad tai amoralu. Iš tikrųjų toks elgesys nėra nuolankumas, bet tik apgailėtinas vergiškumas.
Evangelinis nuolankumas, kurio mokė Jėzus, yra visiškai kitoks. Jis neatskiriamas nuo tiesos ir meilės. Jėzus kalbėjo: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies.“ Jėzus tautos vadams pasakydavo karčią tiesą apie jų veidmainiškumą, nors žinojo, kad už tai teks sumokėti gyvybės kainą. Tikrai nuolankus žmogus taip pat visada turi stovėti tiesos bei teisingumo pusėje, nors už tai tektų ir labai skaudžiai nukentėti. Pirmieji krikščionys Romoje buvo verčiami nusilenkti stabams ir tokiu būdu išgelbėti savo gyvybę. Jie atsisakydavo tai padaryti ir būdavo atiduodami žvėrims sudraskyti. Tačiau jie rinkosi mirtį, nes buvo įsitikinę, kad „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).
Tikras nuolankumas yra neatskiriamas nuo meilės dorybės. Myli tas, kuris gerbia visus žmones, nors jie būtų patys nereikšmingiausi. Maža to, Jėzus mokė mylėti net priešus. Prikaltas prie kryžiaus jis meldėsi už savo budelius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Pasitikrinkime, ar branginame nuolankumo dorybę ir ją praktikuojame.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
