Dievas pašaukė Jeremiją pranašo tarnystei labai sunkiu metu, kai iškilusi nauja imperija Babilonija panoro valdyti visas Artimųjų Rytų tautas, tarp jų ir Izraelį. Tuo metu Izraelyje buvo įsigalėjęs stabų garbinimas, kuriam Jeremijas bandė priešintis, dėl to jis buvo pasmerktas ir įkalintas. Jeremijas matė artėjančią tautos nelaimę nusigręžus nuo Sandoros Dievo.
Kai karalius Nebukadnezaras sunaikino Jeruzalės šventovę ir daugelį žydų išvarė į tremtį, pranašas Jeremijas liko Jeruzalėje ir pranašavo apie naująją sandorą: „Šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms – tai Viešpaties žodis,– įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. <…>Visi, maži ir dideli pažins mane, nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (Jer 31, 33–34).
Šiais pranašo Jeremijo žodžiais esame kviečiami atnaujinti savo asmeninę meilės sandorą su Dievu. Dėl to Gavėnios metu reikia pasitikrinti, ar mūsų santykis su Dievu yra toks, apie kurį kalbėjo pranašas Jeremijas. Ar Dievo įstatymas įrašytas mūsų širdyse? Būdami sąžiningi, lengvai pastebėsime, kad mūsų širdyje yra per daug pasaulio dvasios; Dievui dažnai paliekame tik savo gyvenimo trupinius.
Dėl to apaštalas Jonas perspėjo pirmųjų amžių krikščionis: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16).
Pasaulis stipriai gundo mus vertinti tik kūniškumą, turtą ir savo asmenį, ir atsispirti šiems gundymams yra gana sunku. Įmanoma, bet tik su Dievo pagalba. Gavėnios metu atidžiau įsiklausydami į Dievo žodį, daugiau melsdamiesi ir pasninkaudami, mes bandome iš savo širdžių pašalinti susikurtus stabus, su kuriais per savo neapdairumą galėjome būti susidraugavę.
Jėzus prieš savo mirtį ant kryžiaus pasakė labai svarbius žodžius: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 24–25). Pats Jėzus tapo tuo į žemę kritusiu ir apmirusiu kviečio grūdu, atnešusiu gausių vaisių. Jėzaus aukos ant kryžiaus vaisiai esame ir mes, kurie įtikėjome Jėzų ir kurie bandome tvarkyti savo gyvenimą ne pagal pasaulio, bet pagal Dievo įstatymą.
Gavėnios metu Dievo žodis skatina mus dar kartą pamąstyti, ką galėtume padaryti daugiau ir geriau, nei darėme iki šiolei, kad taptume tuo į žemę kritusiu ir daug vaisių nešančiu grūdu; skatina pasitikrinti kiek rimtai branginame draugystę su Jėzumi.
Ką konkrečiai turėtume daryti? Evangelijoje pagal Joną randame atsakymą, kurį pateikė pats Jėzus, prieš mirtį atsisveikindamas su savo mokiniais: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).
Tokios meilės pavyzdys gali būti mūsų gerosios motinos, kurios, mylėdamos savo vaikus, geba užmiršti save, kad tik jų vaikeliai būtų laimingi. Tokios meilės pavyzdys gali būti šventieji, kurie mylėdami Dievą ir žmones tiesiog užmiršdavo save, kad kitus padarytų laimingus. Pavyzdžiui, šv. Motina Teresė visą gyvenimą tarnavo Kalkutos lūšnynuose gyvenantiems vargšams. Mūsų palaimintasis Teofilius, net gresiant pavojui netekti laisvės, nepaliovė ištikimai tarnavęs Peterburgo lietuviams ir už tai sumokėjo skaudžią katorgos kainą.
„Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12, 26), – šiais žodžiais Jėzus kvietė žmones sekti paskui jį. Kviečia ir mus. Viešpatie, padėk mums ištikimai sekti paskui tave!
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
