Vaikų prievartinio privalomo darbo praktika prie valdžios tarybų tiesiog klestėjo. Formos ir darbų sunkumas priklausė nuo regiono bei vietos valdžios uolumo ir gobšumo. Kai kur tereikėdavo savaite šluota gatvėje pamosikuoti , o pvz. Vidurinės Azijos respublikose tai buvo tikrų tikriausia vergija kur medvilnės laukuose vaikai prisiuostę pesticidų ar nuo saulės smūgio mirdavo. Teisybės dėlei reikia pasakyti , kad ir dabar tiek Turkmenistane tiek Uzbekistane niekas pernelyg ir nepasikeitė.
Vitalijus Balkus
Tačiau net ir žiaurios sąlygos medvilnės laukuose tai niekis palyginus su tuo kas vyko už TSRS ribų pvz. Kinijos Liaudies Respublikoje, Demokratinėje Kampučijoje ( db. Kambodža) ar KLDR . Ten prievartinis nemokamas darbas tapo nuolatiniu t.t. ir vaikams.
Bendrąją prasme nepriklausomai nuo priverstinio darbo pobūdžio ar sunkumo jo esmė paprasta. Darbo metu sukurta pridėtinė vertė buvo tiesiog nusavinama valstybės. Tai beje aktualu ir kalbant apie visokius privalomus „subotnikus” tiek vaikams tiek suaugusiems.
Tiesa bent jau mūsų kraštuose ir prie valdžios tarybų egzistavo vis tik atlygintini nors ir priverstinio darbo variantai. Pvz. aš asmeniškai už Vilniaus želdynų tvarkymą , o tiksliau barbarišką jų naikinimą , kiek pamenu gavau net 20 rublių atlyginimą. Važiavusieji į privalomus kolūkio darbus parsiveždavo bulvičių, morkyčių ir kopustukų. Na ir viršaus žinias apie tai kaip realiai veikia propagandos liaupsintas tarybinis ūkis bei apie tai, kad degtinę pienu užsigėrinėti nėra geras sumanymas.
Kai tarybinė sistema krito it sena kolūkio kumelė net 2 dešimtmečius mes nematėme vaikų priverstinio darbo . Tačiau pamažu tarybinės praktikos ėmė sugrįžti ir galiausiai sugrįžo ir „sovetska” praktika. Ir sugrįžo net ir blogesnėje formoje nei buvo pas mus prie valdžios tarybų , nes dabar prievartinis privalomas darbas jau net ir teoriškai neapmokamas.
Juk negalima „išnaudoti vaikus” , tad iki 16 metų galimybė dirbti už atlygį kone lygi 0 . Tačiau „savanoriauti” kokiai NVO , kurios vadovai mėgaujasi 3-5 tūkst. eurų algomis- visuomet prašom. Taigi žvelgiant iš grynai ekonominio taško turime net ne TSRS o KLDR variantą kur visa sukurta pridėtinė vertė bus nusavinta tik ne valstybės o NVO vadovų. Tiesa ir tai ne visuomet pavyksta, nes iki 14 metų vaikus apskritai negalima imti savanoriais ( žr. Savanoriškos veiklos įstatymą) .
Todėl buvo prikergta dar šis bei tas iš tarybinės ar kitų autoritarinių režimų mėgstamo užsiėmimo – privalomo dalyvavimo entuziastingame politinio režimo palaikyme. Prie valdžios tarybų kasmetinis nešimas gėlyčių prie Lenino paminklo ar pan dalykai buvo privalomi , tačiau į praktikos laiką įskaitomi nebuvo. Dabar stovėjimas po balkonėliu taip pat užskaitomas kai kur kaip „socialinės valandos” . Na gal čia ir progresas , nes esant pasirinkimui rinkti parke narkomanu numestus švirkštus ar paklausyti tuščias kalbas sakyčiau antrasis variantas bent jau nekelia rizikos AIDS užsikrėsti.
Tačiau sugrįžkime prie esmės. Turime vėl tą pačią nykią „sovetską” praktiką mokyklose po nauju bet tokiu pat nykiu „socialinių valandų” pavadinimu. Ir beje priverstine , nes esmė paprasta kaip 2×2 – neatidirbusieji tiesiog negaus mokslo pasiekimus patvirtinančio dokumento. Paprasčiau kalbant jei mokinys net ir visus dešimtukus turės bet nebus privalomai atlikęs lažo išbraukiamas iš tolimesnio pilnaverčio gyvenimo. O tai jau net ne TSRS , o vėl gi kažkokia Šiaurės Korėja ar khmerų laikų Kampučija.
Beje vos pajudinau šią temą iš karto subėgo priverstinio darbo mylėtojai esą tai kažkoks labai vertingas auklėjimas . Auklėjimas ko? Vergiško paklusnumo? Tuomet čia jau kitas žodis vartotinas – dresūra. Nors aš stipriai nesistebiu, kad lagerio vertos praktikos liaudyje susilaukia meilės ir palaikymo, nes kerzinius batus vienodai myli ir tie kurie patys ar jų tėvai ar seneliai jos nešiojo ir tie kurie juos aktyviausiai laižė. O kaip žinia tos 2 kategorijos ir sudaro ženklią visuomenės dalį ypač autoritarinėse šalyse.
Kalbėti tokiai publikai apie laisvę, sąmoningumą, pasirinkimo teisę ir pan. dalykus net nėra prasmės nes jų supratimas virš dvipolio konstrukto šeimininkas-vergas niekada nepakils.
Bet juk yra ir tų piliečių kurie puikiai supranta laisvių kainą ir vertę tai aš ir apeliuoju į juos . Ką darysime, kai Lietuvą neištiktų lagerinė ateitis?
