Rusai vis dar nevadina plataus masto invazijos į Ukrainą tuo, kuo ji iš tikrųjų yra – karu. Jau trečius metus vykstantis karas Rusijoje ir toliau įvardijamas nepatogia santrumpa SKO, kuri reiškia Rusijos prezidento Vladimiro Putino vadinamąją specialiąją karinę operaciją”.
Rusijos karo propaganda, skatinanti šį pasakojimą, yra visur. Vasario mėn. kasmetinių Maskvos slidinėjimo varžybų dalyviai prie starto linijos buvo sustatyti Z raidės – prokarinio simbolio – forma. Tuo tarpu tarptautinės slidinėjimo varžybos, dailiojo čiuožimo turnyrai ir futbolo rungtynės per televiziją nebebuvo rodomos, nes Rusijos sportininkams buvo uždrausta jose dalyvauti. Šios realijos rodo, kad Kremliaus vykdomas karas vis labiau trikdo paprastų rusų gyvenimą ir dar labiau izoliuoja Rusiją tarptautinėje arenoje.
Dvigubas Maskvos pasakojimas apie Rusijos didvyriškumą ir karo realybės neigimas primena sovietų invaziją į Afganistaną, kuri oficialiai buvo pavadinta „tarptautinės pareigos vykdymu”. Dar tamsesnis panašumas siejasi su Josifo Stalino represijomis XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje, kai valstybės priespauda buvo maskuojama komiškais filmais ir dainomis apie džiaugsmo kupiną gyvenimą. Šiandien Rusijoje cenzūruojamų autorių, filmų ir teatro spektaklių sąrašas nuolat ilgėja. Niekur represinis režimas nebuvo taip akivaizdžiai matomas, kaip nužudant Aleksejų Navalną į Gulagą panašioje Arkties pataisos kolonijoje.
A. Navalno nužudymas sutapo su Rusijos įvykdytu Avdijivkos – svarbaus karo fronto miesto – užėmimu, kurio užgrobimas buvo pirmoji reikšminga Rusijos sėkmė nuo 2023 m. gegužės mėn. V. Putinas gyrė šį sunkiai iškovotą taktinį laimėjimą, pateikdamas jį kaip didelę strateginę sėkmę. Maskvos „patriotiniai” komentatoriai noriai prognozavo tolesnes puolamąsias operacijas, tačiau dėl didelių nuostolių, patirtų per puolimą, liko menki rezervai spaudimui palaikyti. Ukrainos tolimieji smūgiai Rusijos logistikos centrams ir Juodosios jūros laivyno laivams dar labiau pakirto Rusijos puolimo pajėgumus, o antrojo išankstinio perspėjimo ir valdymo lėktuvo A-50U sunaikinimas sudavė skaudų smūgį.
Kremliaus propaganda slopina bet kokias žinias apie aukas ir stengiasi didinti varpų gausmais paremtą karingumą, idant sutelktų mažėjančią karą palaikančių rusų grupę. Visuomenės nuomonė rodo, kad ji aiškiai teikia pirmenybę taikos derybų pradžiai ir mano, kad karinės išlaidos yra per didelės.
Rusija vis giliau grimzta į beviltišką susitaikymą su karu kaip gyvenimo būdu
V. Putinas bandė reaguoti į šias nuotaikas, deklaruodamas pasirengimą derėtis dėl Ukrainos pasidavimo sąlygų ir kovoti su tokiomis nuotaikomis slopindamas antikarinę opoziciją. A. Navalno nužudymas turėjo suduoti triuškinantį smūgį opozicijai, įvarydamas pleištą tarp A. Navalno komandos likučių ir kitų grupių, susirinkusių į 12-ąjį Laisvosios Rusijos forumą Vilniuje. Kremliaus planas žlugo, kai Julija Navalnaja stojo į priekį ir ėmėsi drąsaus savo mirusio vyro reikalo.
Kremlius taip pat suplanavo A. Navalno nužudymą Miuncheno saugumo konferencijos metu, o tai pasirodė esąs labai klaidingas apskaičiavimas. Konferencija suteikė Julijai Navalnai puikią tribūną, kurioje ji galėjo iškelti savo klausimą. V. Putinas turėjo pagrindo tikėtis, kad pergalės Avdijivkoje ir antikarinės opozicijos sunaikinimo derinys pakirs Europos ryžtą remti Ukrainą. Iš tikrųjų įvyko priešingai – Europos lyderiai pasijuto priversti suvienyti pastangas remti Ukrainą ir plėsti investicijas į savo gynybos pramonę. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir trys ministrai pirmininkai – Italijos Džordžija Meloni, Belgijos Aleksandras de Kroo ir Kanados Justinas Trudeau – vasario 24 d. apsilankė Kijeve ir patvirtino savo įsipareigojimą remti Ukrainos pergalę.
JAV Kongresas dar nepatvirtino pagalbos Ukrainai paketo. Po A. Navalno nužudymo JAV prezidentas Joe Bidenas paskelbė naujas sankcijas, kurios nukreiptos prieš daugelį Rusijos karinės pramonės komplekso silpnų vietų. Rusijos karinis-pramoninis kompleksas tebėra labai priklausomas nuo aukštųjų technologijų komponentų importo, kuriam šios sankcijos bus dar labiau taikomos.
Rusijos ekonomika buvo smarkiai iškreipta, kad būtų patenkinti karo poreikiai, o kiekvienas Ukrainos tolimojo puolimo smūgis, kaip antai Lipecko plieno gamyklos užpuolimas per invazijos metines, dar labiau sutrikdo tiekimo grandines. Rusija sėkmę pasiekia tik beatodairiškai išnaudodama savo išteklius ir ekonomiką. Nuolatinis naujienų srautas apie techninius gedimus, tokius kaip sprogimas Votkinsko raketų gamykloje, rodo, kad netrukus Rusija nebepajėgs patenkinti savo artilerijos produkcijos poreikio.
Rusija siekė nukreipti dėmesį nuo savo neteisėtos ekonominės veiklos ir tarptautiniuose forumuose, įskaitant G 20, ėmė elgtis „teisingiau”. Rusijos pikta antivakarietiška retorika, kuria siekiama užsitikrinti paramą pasaulio pietuose, skamba tuščiai ne tik todėl, kad Rusija nesugeba pasiūlyti jokių apčiuopiamų paskatų, bet ir todėl, kad ši diplomatija yra akivaizdus bandymas pridengti žiaurias šalies vidaus represijas.
Plati tarptautinė parama karo užbaigimui palaipsniui virto pagrindinio Ukrainos taikos plano parengimu. Šveicarija tapo pagrindiniu įtakingų „neutralių” šalių, pavyzdžiui, Brazilijos ar Pietų Afrikos Respublikos, iniciatyvų sujungimo centru.
Maskvos karas siaubingai pakenkė Ukrainai, tačiau Kijevo pasiryžimas tapti Europos valstybe išlieka nepalaužiamas.
Kita vertus, Rusija vis giliau grimzta į beviltišką susitaikymą su karu kaip gyvenimo būdu. Kremliaus ryžtas tęsti konfrontaciją su „nedraugiškais” Vakarais pasmerkia neramius šalies gyventojus tolesnei degradacijai. Europai palaikant Ukrainą, Rusijai vis sunkiau paneigti, kad kiekviena pastanga tęsti karą daro jos ateitį dar beviltiškesne ir niūresne. Karo eigą lems ne tik karinių pajėgumų pusiausvyra, bet ir geresnės ateities vilčių susidūrimas. Kiekvienas Vakarų solidarumo truputis didina Ukrainos pranašumą, o kiekvienas Putino represijų posūkis mažina Rusijos ištvermę.
Pavel Bayev, Eurasia Daily Monitor
