Atsisveikindamas su mokiniais Vakarienės kambaryje, Jėzus paliko testamentinį įsakymą mylėti vieniems kitus: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34).
Iš Senojo Testamento žinome, kad Dievas, duodamas izraelitams Dekalogą, davė ir meilės įsakymą: „Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, o savo artimą, kaip save patį.“ Tad kur slypi įsakymo mylėti naujumas?
Duodamas įsakymą mylėti, Jėzus aiškiai apibrėžė jo esmę: reikia mylėti panašiai, kaip mylėjo jis pats: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Mus mylėdamas, Jėzus paaukojo savo gyvybę – mirė prikaltas prie kryžiaus.
Jėzaus įsakymo naujumas glūdi ir tame, kad reikalaujama mylėti net priešus: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 43–45).
Meilė bus svarbiausias ženklas, iš kurio visi atpažins ištikimus Jėzaus mokinius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Iki Kristaus Romos imperijoje tokia meilė buvo nesuprantama; pavyzdžiui, tėvas galėjo nužudyti net gimusį savo vaiką, jei jis jam atrodė nereikalingas; juo labiau buvo nesuprantama priešų meilė. Pagonys stebėjosi, matydami kaip krikščionys myli vieni kitus, net ir pačius silpniausius: moteris, vargšus ir ligonius.
Kas yra tikroji artimo meilė, apie kurią kalba Jėzus? Tai ne maloni emocija, kurią jaučiame šalia mūsų esančiam geram žmogui. Meilė visų pirma yra gero linkėjimas kiekvienam žmogui, net jei jis mums yra priešiškas.
Meilė reikalauja kontroliuoti savo kalbas, kad apie artimą kalbėtume su pagarba, vengdami teisimo, apkalbų ir piktų žodžių.
Meilė artimui turi reikštis konkrečiais darbais. Ypatingo mūsų dėmesio turi susilaukti patys silpniausi žmonės, nes Jėzus su jais susitapatina: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36).
Labai brangūs yra žmonės, kurie įsitraukia į Carito, Maltos ordino pagalbos tarnybos, Samariečių bendrijos ar panašių organizacijų veiklą ir kaip savanoriai tarnauja patiems silpniausiems visuomenės nariams. Galime pasidžiaugti, kaip šiuo metu mūsų tautiečiai padeda nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms. Jie realiai vykdo artimo meilės įsakymą.
Artimo meilė reikalauja, kad nebūtume pasyvūs, susidurdami su blogiu, bet visomis įmanomomis priemonėmis su juo kovotume, ypač gindami gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties ir santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą. Didelės pagarbos verti dori politikai, kurie priima reikalingus įstatymus, kad visuomenėje viešpatautų teisingumas ir pagarba kiekvienam žmogui.
Nepajėgtume vykdyti meilės įsakymo, jei neturėtume Jėzaus pavyzdžio. Mus mylėdamas, jis parodė meilę iki galo – už mus mirė ant kryžiaus. Todėl kai susiduriame su sunkumais mylėti artimą, prisiminkime Jėzų ir tai, ko jis iš mūsų laukia.
Jėzus kalba: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
